Ketvirtasis Advento sekmadienis

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. (Lk 1, 39-45)

LAIMĖ TIKĖTI

Laiminga, įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta…

Elzbieta, tikriausiai, nebūtų galėjusi rasti tinkamesnių žodžių pasveikinti Marijai. Juose slypi pagarba Marijos didybei, kuri visų pirma pasireiškė tikėjimu ir atvirumu Dievo žodžiui.

Dievas kalba visiems. Mes taip pat girdime Jo žodžius, nurodymus, pažadus, tačiau paprastai trokštame, kad tie žodžiai būtų paremti darbais, kuriuos planuojame mes patys, nekreipiant dėmesio į tai, kokių tikslų jais siekiama. Svarbu viena: Dievas privalo palaiminti mūsų pastangas, o tada mes jau būsime pasirengę Jį pagarbinti…

Marija yra ta, kuri įtikėjo. Ji negalvojo apie save, bet visa esybe artinosi prie Dievo, pasitikėjo Dievu, leidosi Dievo vadovaujama.

Todėl ji pavadinta laiminga…

Laiminga, nežiūrint to, kad, kaip ir jos Sūnus, nesiekia savo valios išsipildymo, bet trokšta vykdyti tik Dievo valią, dalyvauti Jo pasaulio nuolatinio kūrimo ir atpirkimo darbe. Ji – žmogus, visiškai atsidavęs Dievui, ir tokio atsidavimo pagrindas yra Dievo žodis. Jos angelui ištarti žodžiai: Tebūna man, kaip tu pasakei,- parodo visišką pasitikėjimą dieviškąja galybe.

Iš tiesų tai padaryti nėra lengva. Netgi ir regėdami prieš save angelą, tikriausiai sudvejotume. Juk Marijai nebuvo pateikti vienas su kitu susiję pasiūlymai, išdėstytos tiesos, pilna doktrina. Ji klausydama vien tik jai pranešto Dievo žodžio, negalvodama, jog jis nesuteikia jokių garantijų, nepaprašiusi įtikinamų įrodymų, neabejodama leidosi kelionėn pas Elzbietą, įveikdama ilgos kelionės nepatogumus ir žinodama tik viena: jos dar laukia daug atradimų, daug nuostabių dalykų.

Marija įtikėjo, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.

Negalime sakyti, jog Dievo Motina viską žinojo. Ne, ji paprasčiausiai tikėjo.

Ji nėra viskuo įsitikinusi, tačiau tiki Dievo žodžiu ir neprašo jokių paaiškinimų. Ji neturi iš anksto parengtų atsakymų visoms iškilsiančioms problemoms, bet viliasi vien tik Dievu, kuris neapvilia Juo pasitikinčio žmogaus.

Visa tai vadiname tikėjimu.

Tokiu savo elgesiu Marija tampa Bažnyčios, tikinčiųjų bendruomenės, kuri tikėjimu priima savo Išganytoją, paveikslu.

Bažnyčia pasitikima tuomet, kai ji pati gyvena tikėjimu. Visi kiti žodžiai, užtikrinimai, garantijos neturi jokios reikšmės, jei tik gyvenama, pasitikint Dievo žodžiu.

Reikia tiktai žmonių, sugebančių, kaip Marija, priimti Kristaus atnešta Naujiena ir ją nešti kitiems savo gyvenimu.

Tada į mūsų gyvenimą gali ateiti laimė…

Ar tikrai jaučiamės laimingi?…

(Mons. Adolfas Grušas)