Popiežius apžvelgė Bažnyčios gyvenimą 2006 metais.

Penktadienio, gruodžio 22 dienos, rytą įvyko tradicinis prieškalėdinis Popiežiaus susitikimas su Romos Kurijos vadovais, kurio metu, irgi tradiciškai, Šventasis Tėvas apžvelgė besibaigiančius Bažnyčios gyvenimo metus.

Besibaigiantys metai paliko mūsų atmintyje įspaustą gilų Šventosios Žemės pašonėje vykusio karo baisimų pėdsaką, o taip pat kultūrų ir religijų konflikto baimę,- kreipėsi popiežius į Romos Kurijos kardinolus ir vyskupus. Taika, į taiką vedančių kelių paieškos – tai pirmutinės reikšmės iššūkis visiems kam rūpi žmogus. Tai visų pirma iššūkis Bažnyčiai, kuriai pačioje jos istorijos pradžioje buvo duotas pažadas, tapęs ir jos pareiga bei uždaviniu: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“.

Toliau savo kalboje, Bažnyčios gyvenime šiemet didžiausio dėmesio sulaukusias temas ir problemas Popiežius suskirstė į keturias dalis, pagal keturias 2006 metais vykusias savo apaštališkąsias keliones.

Pirmiausia, kelionė į Lenkiją – mūsų mylimo popiežiaus Jono Pauliaus II gimtąją šalį. Vizitas Lenkijoje,- sakė Benediktas XVI,- man visų pirma buvo Bažnyčios katalikiškumo šventė. Kristus yra mūsų taika. Jis skirtinguosius suburia į viena. Jis yra aukščiau visų istorinių epochų ir kultūrų. Jis iš daugelio tautų suburia vieną Dievo tautą; skirtingos tautos sudaro vieną Dievo Tautą – Bažnyčią. Šitame drauge glūdi ir Petro tarnystė, kuri yra tos į Bažnyčią susibūrusių skirtingų tautų vienybės regimas ženklas. Už šitą gilią katalikiškumą patirtį,- sakė Popiežius,- šiandien dar kartą tariu „ačiū“ Lenkijos Bažnyčiai.

Kalbėdamas apie kelionę Lenkiją, Šv. Tėvas paminėjo apsilankymą Auschwitz – Birkenau mirties lageryje – žiauriausio barbariškumo vietoje, bylojančioje apie bandymą išnaikinti Izraelio tautą, niekais paversti Dievo su ja sudarytą sandorą, o tuo pačiu pašalinti iš istorijos ir patį Dievą. Toje baugioje vietoje, pasijutau kaip Jobas, išsigandęs, kad Dievas apleido, bet kartu tvirtais įsitikinęs, kad ir tylėdamas jis nepaliauja būti su mumis. Ir kaip tik tą akimirką danguje pasirodė vaivorykštė. Ta vaivorykštė buvo tarsi atsakymas: AŠ ESU ir mano pažadas, sandora, kurią sudariau po tvano, galioja ir šiandien.

Kelionėje į Ispaniją, į Valensiją, dominavo santuokos ir šeimos temos. Buvo džiugu matyti ten susirinkusius visų kontinentų šeimų atstovus ir išgirsti jų liudijimus. Jie neslėpė, kad šeimos gyvenimas nėra lengvas. Tačiau kartu jie sakė, kad gyvenimas kartu, kad bendrų rūpesčių našta, kad aukojimasis vienas kitam ir vienas kito priėmimas, kad net ir kančioje išgyvenamas to pradžioje ištarto „taip“ nuolatinis atnaujinimas, iš tiesų gyvenimą padaro laimingą. Tai bandymuose subrandintas džiaugsmas, o ne greit praeinantis paviršutiniškas linksmumas. Šitų šeimų, sutuoktinių ir vaikų akivaizdoje, nebuvo galima išvengti klausimo: kodėl Europa nenori turėti vaikų? Kodėl ji tokia pavargusi, tarsi norinti pasišalinti iš istorijos? Kalbėdamas apie šeimos krizę, Popiežius palietė ir kartu gyvenančių nesusituokusių porų temą, o taip pat šiandien vis dažniau keliamą reikalavimą šeimos statusą suteikti tos pačios lyties poroms. Jei žmogus nesijaučia pasiruošęs santuokai, jei bijo įsipareigoti visam gyvenimui, tai santuoką nuvertinančių kitų bendro gyvenimo formų įteisinimas tik dar labiau pagilins tą neapsisprendimą, dar labiau skatins neatsakomybę. Pastarieji šeimos nuvertinimo bandymai slepia teorijas apie visišką moteriškumo ir vyriškumo nereikšmingumą, tarsi tai būtų tik paprasti biologiniai faktai, apie proto ir valios visišką pakankamumą tam, kad žmogus galėtų nuspręsti kas jis nori būti. Bet kas gi liks iš žmogaus, jei jis išsižadės savo kūno? Dažnai taip pat sakoma, kad Bažnyčia neturėtų kištis į šias problemas. Į tai mes atsakome: bet mums gi rūpi žmogus.

Trečioji kelionė – į Bavariją. Bažnyčia privalo kalbėti apie daugelį dalykų,- sakė Popiežius,- dauguma tų dalykų, vienaip ar kitaip liečia žmogų, jo vidinį surėdymą ir jo vietą pasaulyje. Tačiau visuomet pagrindinė ir už viską svarbiausia tema turi būti Dievas, juo labiau kad būtent Dievo užmiršimas yra pati rimčiausias dabartinė Vakarų pasaulio problema. Su Dievo tema glaudžiai siejasi kitos dvi kelionės į Bavariją metu gvildentos temos – kunigystė ir dialogas. Paulius savo bendradarbį Timotiejų, o tuo pačiu ir kiekvieną vyskupą bei kunigą, vadina „Dievo žmogumi“. Kunigo teocentriškumas svarbus taip pat ir šiais laikais, kai dabartinis pasaulis viską vertina tik funkcionalumo kriterijais, pasak kurių viską galima apskaičiuoti ir patikrinti. Kunigas turi pažinti Dievą tarsi iš vidaus ir skelbti į žmonėms. Pastaruosius savo žodžius Popiežius susiejo su šiemet gana plačiai diskutuota celibato tema. Vien pragmatinės priežastys, vien tik tai – kad nesusituokęs kunigas gali geriau atsidėti sielovadai, celibato išsamiai nepaaiškina ir nepagrindžia. Celibatą pagrindžia ir paaiškina kunigo gyvenimui būtinas teocentriškumas. Tikėjimas ir Dievo liudijimas yra kunigo gyvenimo forma.

Kita penktadienio rytą Popiežiaus iškelta jo kelionės į Bavariją tema buvo dialogas – dialogas su kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjais, kuriam buvo skirti ekumeniniai Mišparai vykę Regensburgo katedroje, o taip pat proto ir tikėjimo dialogas, apie kurį kalbėta paskaitoje Regensburgo universitete. Popiežius priminė prieš keletą metų įvykusį savo susitikimą su filosofu Juergenu Habermasu. Reikia tokių mąstytojų,- sakė jis,- kurie krikščionybėje užkoduotus įsitikinimus sugebėtų išversti į dabartinio sekuliarizuoto pasaulio kalbą. Iš tiesų, vis aiškiau įsitikiname koks būtinas tikėjimo ir proto dialogas. Kantas savo laiku sakė, kad iliuminizmo esmė – tai toks drąsus mąstymas, kurio niekas nestebina ir nevaržo. Šiais laikais matome kokią didelę pažangą pasiekė žmogaus protas. Tačiau kartu matome, kad, nors didėja pažinimo apimtis, tuo pat metu vis labiau silpsta pačių pažinimo pamatų suvokimas, prarandami kriterijai, turintys nustatyti pažinimo kryptis ir prasmę. Dėl to būtina, kad mokslas pripažintų tą visko pradžioje esantį kuriantįjį protą. Tikėjimui, savo ruožtu, būtinas dialogas su moderniuoju protu, kad būtų suvokiamas tikėjimo racionalumas ir atsakomybė. Regensburgo kalboje buvo taip pat paliesta religijų dialogo tema. Sekuliarizuotas protas nėra pajėgus susikalbėti su religijomis. Jei protas atmeta Dievo klausimą, jis gali sukelti skirtingų kultūrų konfliktą. O antra vertus, religijos turi pareigą palaikyti tarpusavio dialogą siekdamos žmogaus gerovės.

Galiausiai, ketvirtosios kelionės metu, Turkijoje turėjau progą paliudyti pagarbą islamo religijai, tą pagarbą, apie kurią kalba ir Vatikano II Susirinkimas. Dialoge su islamu turime atsiminti, jog musulmoniškas pasaulis šiandien turi spręsti panašias problemas, kurias katalikybė buvo priversta spręsti iliuminizmo laikais ir su kuriomis galutinai susidorojo per Vatikano II Susirinkimą. Reikia užimti poziciją iliuminizmo atžvilgiu. Viena vertus, reikia priešintis Dievą atmetančio pozityvizmo diktatūrai; antra vertus, reikia priimti tikruosius iliuminizmo laimėjimus – visų pirma žmogaus teises, tikėjimo laisvę. Kaip krikščionių bendruomenei teko eiti labai ilgu, dar iki gali nebaigtu, paieškų keliu, taip ir islamo pasauliui yra keliamas uždavinys surasti tinkamus atsakymus, remiantis sava tradicija. Mes, krikščionys,- sakė Popiežius,- esame solidarūs su musulmonais, kurie remdamiesi savo tikėjimo tradicija, atmeta smurtą, stengiasi suderinti protą ir tikėjimą, religiją ir laisvę.

Popie˛ius paminėjo taip ekumeninį savo kelionės į Turkiją aspektą, susitikimą su patriarchu Baltramiejumi bei drauge su juo patvirtintą pasiryžimą siekti visiškos vienybės, kad būtų galima kartu prie vieno stalo dalintis Duona.

Kalbos pabaigoje Popiežius vėl grįžo prie taikos temos. Piemenims, prie Betliejaus ganiusiems avis, angelai skelbė: „žemėje ramybė žmonėms“. Kristus savo mokiniams sakė: „Aš palieku jums savo ramybę“. Iš šito gimė liturginis sveikinimas: „Ramybė tebūna su jumis visais“. Mums kartais atrodo, kad Kristus būtų galėjęs išvis uždrausti visus karus ir nesantaiką. Tačiau taika nėra tik išorinė, tik iš šalies gaunama vertybė. Taika turi gimti žmogaus viduje. Būtent dėl to esame pašaukti atverti savo širdis ir leisti jas pripildyti Dievo ramybės,- baigė popiežius Benediktas XVI penktadienio rytą sakytą kalbą Romos Kurijos vadovams ir visiems palinkėjo linksmų šventų Kalėdų. (jm)