Europos vyskupų indėlis diskusijoje dėl Europos Sąjungos vertybių

Nuo 2007 metų sausio 1 dienos vadovavimą Europos Sąjungos tarybai iš Suomijos perima Vokietija. Ši šalis yra viena iš didžiausią svorį Europos Sąjungoje turinčių valstybių ir todėl jai taip pat tenka ypač didelė atsakomybė dėl Europos Sąjungos dabarties bei ateities.

2007 metų kovo 25 dieną Europos Sąjunga minės svarbią datą – 50 metų Romos sutarčių, įsteigusių Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją, pasirašymo sukaktį. Šia proga Vokietija inicijavo politinę deklaraciją apie „Europos vertybes ir siekius“, trumpai dar vadinama „Berlyno deklaracija“, kurią Europos Sąjungos valstybių bei institucijų vadovai turėtų pasirašyti būtent ateinančią kovo 25 dieną. Norima, kad ši deklaracija būtų kažkas daugiau nei simbolinis gestas, ja siekiama atverti ateities perspektyvas ir duoti naują stimulą Europai. Deklaracijoje į aukščiausią diskusijų lygį vėl iškeliami vertybiniai klausimai. Vertybėms pripažinta tokia pat strateginė reikšmė, kaip svarbiausiems politiniams ir ekonominiams klausimams, pavyzdžiui, energetiniam saugumui ar klimato apsaugai.

Lapkričio pabaigoje Briuselyje Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (toliau - COMECE) surengė studijų seminarą, kuriame, be kitų darbų, parengė dokumentą, kuriuo prisideda prie diskusijos dėl Europos Sąjungos vertybių. Šis dokumentas, pavadintas „Bendros vertybės, europietiško projekto gyvasis šaltinis“, buvo išsiųstas Europos Sąjungos institucijų vadovams, Vokietijos kanclerei Angela Merkel ir kitiems. Trumpai apžvelgsime jo turinį.

COMECE dokumente vyskupai išreiškia tvirtą įsitikinimą – Europos Sąjunga turi būti statoma ant tvirto vertybių bendrumo. Berlyno deklaracija gali tapti unikalia proga tas vertybes apibrėžti.

Istoriniu požiūriu daugelis bendros Europos projekto iniciatorių, viena vertus, dirbo skatinami krikščioniškų vertybių, kita vertus, pripažino, kad Europos pamatai nepaneigiamai susiję su krikščionybe. Kai kurie iš tai pripažinusių anaiptol nebuvo tikintys.

Iš vertybių išskirtinis vaidmuo šiandien tenka pagarbos žmogaus orumui principui, kuriuo remiasi žmogaus teisės, solidarumas, teisinė valstybė, subsidiarumas ir demokratija. Visos šios vertybės taip pat yra Bažnyčios socialinės doktrinos dalis, pažymi vyskupai.

Pritaikyti šias vertybes šiandieniniams vidiniams ir tarptautiniams iššūkiams yra sunkus uždavinys. Kaip realizuoti socialinį teisingumą ir ekonominę gerovę globalizacijos eroje? Kaip šiandien užtikrinti darbo vietos stabilumą ir socialinį žmogaus saugumą? Kokia turi būti šeimos politika tokių didelių demografinių pokyčių kontekste? Kaip spręsti tarptautinio terorizmo, tarptautinio nusikalstamumo, energetinio saugumo, masinės migracijos srautų, tarptautinių konfliktų problemas? Ar šios problemos bus išspręstos išsaugant pagarbą asmeniui, jo gyvenimui ir saugumui? Nuo to priklauso Europos projektas.

Vyskupai pažymi, jog didelė bendros Europos projekto problema yra ta, kad daugybė europiečių nemato šio projekto prasmės, su juo nesusitapatina ir jam neįsipareigoja. Tačiau bendros Europos projektas bus įgyvendintas būtent tada, kai jam pritars ne tik elitas, bet ir piliečiai. Ne tik pritars, bet ir aktyviai rems. Berlyno deklaracija yra puiki proga Europos valstybių piliečiams paaiškinti kokiomis vertybėmis ji remiasi ir kokių tikslų siekia. Europos valstybių piliečiai taps Europos Sąjungos piliečiais tada, kai supras, kad bendros Europos projekto veikėjai ir jo teikiamos naudos gavėjai yra jie patys.

Kaip sukelti tą europietiško pilietiškumo sąmoningumą? Dar kartą, kelias eina per vertybes. Istoriškai Europos kontinentas yra krikščioniškos ir humanistinės kultūros paveldėtojas. Tad dar pirmiau nei politinės sąjungos europiečiai jau yra suvienyti bendrų religinių ir humanistinių vertybių. Tad reikia parodyti, kad jų vertybės ir bendros Europos projektas giliai sutampa.

Būsimoji Berlyno deklaracija, anot vyskupų, turėtų atsižvelgti į kai kuriuos Europos Sąjungai kylančius pavojus.

Yra pastebimos tendencijos kai kuriuos svarbius politikos sektorius vėl padaryt tik nacionaliniu kurios nors valstybės reikalu. Tokios tendencijos, be kita ko, ignoruodamos problemų tarptautinę dimensiją, neabejotinai susikerta su Europos Sąjungos vertybėmis bei ambicijomis. Tad reikia rasti būdų toms tendencijoms įveikti, tačiau su sąlyga, kad Europos tautų savitumas bus gerbiamas.

Aktyvesnis ir Europos Sąjungos svorį atitinkantis vaidmuo tarptautinėje politikoje taip pat paskatintų jos vystimąsi.

Niekaip negali būti užmirštas vienas iš pagrindinių motyvų, paskatinusių bendros Europos projekto kūrimą – taika. Pernelyg dažnai ji suvokiama tarsi savaime duota ir esančia, nors iš tikro tai trapi ekonominių, socialinių ir politinių santykių pusiausvyra. Kad ji ir toliau būtų išlaikyta, būtina nuolatos gilinti Europos valstybių ir jų piliečių bendradarbiavimą.

Galiausiai vyskupai pabrėžė būtinybę „priartinti“ europiečius prie Europos Sąjungos institucijų. Pastarosios piliečių akyse turi būti skaidrios ir veiksmingos, realiai atliepiančios į jų ir į pasaulio poreikius. (rk)