Popiežiaus malda Nekaltai Pradėtajai Mergelei Marijai

Šį penktadienį, gruodžio 8-ąją, Bažnyčia šventė Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. Popiežius Benediktas XVI, kaip kiekvieną šventadienį, vidudienį kartu su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais maldininkais kalbėjo Viešpaties Angelo maldą; o po pietų, kaip kasmet, nuvyko į Romos senamiesčio Ispanijos aikštę ir vadovavo trumpai maldos valandėlei prie Marijos statulos, kurią pastatydino popiežius Pijus IX norėdamas įamžinti Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimą 1854 metais.

Brangūs broliai ir seserys! – kreipėsi Šv. Tėvas į vidudienio maldos dalyvius. Šiandien švenčiame vieną gražiausių ir populiariausių Mergelės Marijos švenčių – Nekaltąjį Prasidėjimą. Marija ne tik nė karto nenusidėjo, bet išvis buvo apsaugota nuo tos visiems žmonėms bendro palikimo, kurį lėmė gimtoji nuodėmė. O tai dėl to, kad jai buvo skirta būti Išganytojo Motina. Visus šias tikėjimo tiesas vadiname Nekaltuoju Prasidėjimu. Dogmos biblinis pagrindas yra Nazareto Mergelei tarti Angelo žodžiai: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su Tavimi“. „Malonėmis apdovanotoji“, „Malonės pilnoji“, graikiškai – „kecharitomene“ – tai pats gražiausias Marijos vardas, kurį jai suteikė pats Dievas, nurodydamas, kad jinai nuo visados ir visiems laikams yra mylima, išrinkta, idant priimtų brangiausią dovaną, Jėzų, įsikūnijusią Dievo meilę.
 
Gali kilti klausimas: kodėl iš visų moterų Dievas išsirinko būtent Nazareto Mariją? Atsakymas glūdi mūsų protui nepasiekiamuose Dievo valios slėpiniuose. Tačiau yra taip pat viena priežastis, kurią pabrėžia Evangelija – tai Marijos nuolankumas. Šitai pabrėžia ir Dantė Dieviškosios Komedijos paskutinėje Rojaus giesmėje: „Motina Mergelė, savo Sūnaus dukra, nuolanki ir kilnesnė už visus kūrinius“. Taip pat ir Marija savojoje „Magnificat“ giesmėje sako: „Mano siela šlovina Viešpatį... nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę“. Iš tiesų, Dievas pastebėjo Marijos nuolankumą ir jinai rado malonę pas Dievą. Šitaip jinai tapo Dievo Motina, Bažnyčios ikona ir pavyzdžiu, išrinktąją tarp visų tautų, idant priimtų Viešpaties malonę ir ją paskleistų visoje žmonijoje. Toji „malonė“ – tai Jėzus Kristus. Jis yra šaltinis tos malonės, kurios nuo pat pradžių Marija buvo kupina. Ji su tikėjimu ir meile priėmė Jėzų ir jį padovanojo visam pasauliui. Toks pašaukimas ir tokia misija skirta taip pat ir mums visiems, visai Bažnyčiai: priimti Kristų į mūsų gyvenimus ir dovanoti jį pasauliui, kad per jį pasaulis būtų išgelbėtas.
 
Brangūs broliai ir seserys, šiandienė Nekaltai Pradėtosios šventė tarsi švyturys nušviečia Advento metą, kuriuo budėdami ir pasitikėdami laukiame Išganytojo. Eidami pasitikti ateinančio Dievo, žvelkime į Mariją, kuri šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.

Antroji Nekaltojo Prasidėjimo šventės dalis, kaip sakyta, vyko po pietų, prie Romos Ispanijos aikštėje prieš pusantro šimto metų Marijos garbei pastatytos statulos.

O Marija, Nekaltai Pradėtoji Mergele! Taip pat ir šiemet, sūniškos meilės kupini, susirinkome prie Tavo atvaizdo, trokšdami dar kartą tau pareikšti krikščioniškosios bendruomenės ir Romos miesto pagarbą. Sekdami ankstesnių Popiežių įvestu papročiu, susirinkome čion melstis šią iškilmingą dieną, kurią liturgija švenčia Tavo Nekaltąjį Prasidėjimą – slėpinį, kuris yra džiaugsmo ir vilties versmė visiems išganytiesiems. Tave sveikiname ir Tavęs šaukiamės Angelo žodžiais: „Malonės pilnoji“, pačiu gražiausiuoju vardu, kurį Dievas Tau suteikė amžių pradžioje.
 
Tu, Marija, esi „Malonės pilnoji“, nes kupina Dievo meilės nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos, slėpiningai buvai išrinkta būti Išganytojo Motina ir artimai suvienyta su Išganymo slėpiniu. Tavo Nekaltajame Prasidėjime atsispindi Kristaus mokinių pašaukimas, pakviestų tapti šventais ir nekaltais, jo malonės dėka. Tavyje spindi kiekvieno žmogaus orumas, visuomet brangus Kūrėjo akyse. Kas pakelia akis į Tave, Šventoji Motina, tas nepraranda ramybės net ir sunkiausiuose gyvenimo išbandymuose. Nors mus liūdina nuodėmės patirtis, atimanti Dievo vaikų orumą, kas bėga pas Tave, iš naujo atranda tiesos ir meilės grožį, vėl atranda į Tėvo namus vedantį kelią.
 
Tu, Marija, esi „Malonės pilnoji“, nes savuoju „tebūnie“ paklusdama Kūrėjo planui, atvėrei mums kelią į išganymą. Mokyk ir mus tarti „tebūnie“ Viešpaties valiai. Duok mums drąsos tarti „ne“ valdžios, pinigų ir malonumų troškimui, nesąžiningumui, korupcijai ir veidmainystei, egoizmui ir smurtui. Padėk mums tarti „ne“ Piktajai dvasiai – šio pasaulio kunigaikščiui ir gundytojui. Mokyk mus tarti „taip“ Kristui, kuris meilės visagalybe nugali blogio galią. Mes žinome, kad tik į meilę, tai yra į Dievą, atsivertusios širdys gali kurti visiems geresnį rytojų.
 
Tu, Marija, esi „Malonės pilnoji“! Tavo vardas yra visų žmonių kartų viltis. Nes, kaip rašo didis poetas Dantė, Tu esi „kunkuliuojantis vilties šaltinis“. Prie šio šaltinio, prie Nekaltai Pradėtosios Tavo Širdies, dar kartą mes, pasitikintys piligrimai, ateiname pasisemti tikėjimo ir paguodos, džiaugsmo ir meilės, saugumo ir taikos.
 
Malonės pilnoji Mergele, būk šiam miestui švelni ir rūpestinga Motina, kad tikra Evangelijos dvasia įkvėptų jo gyventojus. Būk rūpestinga Italijos ir Europos globėja, kad iš senųjų krikščioniškų šaknų tautos semtųsi jėgų dabarties ir ateities kūrimui. Visam pasauliui būk gailestinga Motina, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas, atmetamas smurtas ir išnaudojimas, kad visur būtų dedami tvirti meilės civilizacijos pamatai. Būk Motina visų pirma tiems, kam labiausiai reikia pagalbos – engiamiesiems ir atstumtiesiems, neteisingo visuomenės reikalų tvarkymo aukoms. Būk mūsų visų Motina ir dovanok mums Kristų, pasaulio viltį!

Iš Ispanijos aikštės grįždamas į Vatikaną, kaip įprasta kasmet gruodžio 8-ąją, popiežius Benediktas XVI trumpam užsuko į Mergelei Marijai dedikuotą Didžiąją Romos baziliką ir susitelkė maldoje prie joje saugomo senojo „Salus Populi Romani“ – Romiečių Globėjos paveikslo. (jm)