Sekmadienio vidudienį Popiežius kalbėjo apie savo kelionę į Turkiją ir apie Adventą.

Sekmadienio vidudienį, įprastinėje neilgoje kalboje prie Viešpaties Angelo maldą, popiežius Benediktas XVI paminėjo penktadienį pasibaigusią savo kelionę į Turkiją, o taip pat kalbėjo apie šiuo sekmadieniu prasidėjusį Advento metą.

Dar kartą, drauge su jumis, dėkoju Viešpačiui už apaštališkąją kelionę į Turkiją. Jaučiau, kad mane lydi ir palaiko visos krikščionių bendruomenės malda. Visiems mano nuoširdus ačiū. Ateinantį trečiadienį bendrojoje audiencijoje plačiau kalbėsiu apie šią neužmirštamą dvasinę ir sielovadinę patirtį, kuri, tikiuosi, bus vaisinga nuoširdesniam visų Kristaus mokinių bendradarbiavimui ir dialogui su tikinčiaisiais musulmonais. Jaučiu pareigą jau dabar padėkoti visiems, kas rengė šią mano kelionę, kas įvairiais būdais prisidėjo, kad ji būtų rami ir vaisinga. Labiausiai dėkoju Turkijos vyriausybei ir bičiuliškai turkų tautai, kuri mane priimdama paliudijo savo tradicinį svetingumą.

Su dėkingumu ir meile noriu priminti toje šalyje gyvenančią brangiąją katalikų bendruomenę. Apie ją galvoju šį sekmadienį, kai įžengiame į Advento metą. Susitikome ir šventėme Mišias drauge su tais mūsų broliais ir seserimis, kurie dažnai gyvena sunkiomis sąlygomis. Tai iš tiesų mažoji kaimenė, spalvinga, kupina entuziazmo ir tikėjimo, nuolat gyvenanti vilties kupiną savąjį Adventą. Advento metu liturgija mums kartoja ir vis iš naujo užtikrina, tarsi norėdama įveikti mūsų nepatiklumą, kad Dievas ateina – ateina pas mums, į kiekvieną mūsų gyvenimo situaciją, ateina apsigyventi tarp mūsų ir su mumis drauge gyventi, ateina mažinti mus tarpusavy skiriančius atstumus, ateina sutaikinti mūsų su savimi ir tarpusavy. Jis ateina į žmonijos istoriją, beldžiasi į kiekvieno geros valios vyro ir moters duris; individams, šeimoms ir tautoms atneša brolybės, santarvės ir taikos dovaną. Dėl to Adventas tikrai yra vilties metas. Tikintieji Kristų kviečiami budėti ir dirbti, melstis ir atsidėti artimo meilės darbams. Kristaus Kalėdų artumas tepripildo visų krikščionių širdis džiaugsmo, ramybės ir taikos!

Idant galėtume autentiškai ir vaisingai išgyventi Advento metą, liturgija mus kviečia žiūrėti į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, leistis drauge su ja į dvasinę kelionę link Betliejaus. Kai Dievas pasibeldė į jos jaunystę, jinai jį priėmė tikėjimo ir meilės kupina. Po kelių dienų kontempliuosime jos Nekaltojo Prasidėjimo slėpinį. Tepatraukia mums jos grožyje atsispindinti Dievo šlovė, kad ateinantis Dievas kiekviename iš mūsų rastų gerą ir atvirą širdį ir kad pripildytų jas savo dovanų. (jm)