Popiežiaus Benedikto XVI kalba diplomatiniam korpusui

Paskutinis oficialus popiežiaus Benedikto XVI vizito Turkijoje antradienio momentas buvo susitikimas su diplomatinį korpusą sudarančių valstybių diplomatinių misijų vadovais. Susitikimas vyko Apaštalinėje Ankaros nunciatūroje, jame dalyvavo apie 90 diplomatų. Perteikiame Šventojo Tėvo kalbos svarbiausias mintis.

Visų pirma, popiežius priminė, kad diplomatų misija yra ginti savo atstovaujamos šalies teisėtus interesus, tačiau taip pat rūpintis valstybių tarpusavio supratimu, tarptautiniu saugumu ir taika.

Ir jis pats, sakė Šventasis Tėvas, atvykęs į Turkija kaip draugas ir taikos bei dialogo apaštalas. Popiežius priminė savo pirmtakų, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II, vizitus į Turkiją, Jono XXIII, kadais užėmusio Šventojo Sosto apaštalinio pasiuntinio Turkijoje ir Istanbulo lotynų vikariato apaštalinio administratoriaus pareigas, palankumą Turkijos žemei ir čia gyvenantiems žmonėms.

Šventasis Tėvas kalbėjo apie taikos kūrimą Artimųjų Rytų regione. Anot jo, jau visi supratome, kad taika nėra tik karo nebuvimas, tai taipogi teisingumo, išlyginančio ekonominę nelygybę ir koreguojančio politinę netvarką, pasekmė. Būtina gerbti tarptautinių institucijų sprendimus, taip pat jas stiprinti suteikiant priemonių konfliktų prevencijai. Tačiau, dar kartą pabrėžė popiežius, jokios priemonės nebus veiksmingos be tikro dialogo, be politinio susitarimo, atsižvelgiančio į visų pusių poreikius ir gerbiančio asmenis bei tautas. Dialogo, atsižvelgiančio į interesus ir vengiančio prievartos, skatinimas yra išskirtinė diplomatų atsakomybė, o Turkijai šiuo požiūriu tenka svarbus vaidmuo.

Turkija, kalbėjo popiežius, yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Azijos ir Europos, kultūrų ir religijų kryžkelė. Per paskutinįjį šimtmetį ji tapo modernia valstybe su sekuliaria santvarka, aiškiu pilietinės visuomenės bei religijos skyrimu ir abiejų šių sferų autonomijos pripažinimu. Todėl musulmonų daugumos Turkijos Konstitucija pripažįsta kiekvieno piliečio kulto ir sąžinės laisvę, o jos valdžios užduotis šią laisvę užtikrinti.

Linkiu, - sakė Šventasis Tėvas, - kad ir toliau kiekvienas tikintysis, kad ir kokiai religinei bendruomenei priklausytų, galėtų toliau ta laisve naudotis. Esu įsitikinęs, kad religinė laisvė yra pamatinė žmogiškos laisvės išraiška ir kad religija visuomenėje prisideda prie pažangos bei išprusimo.

Be abejonės, religijos neturi reikšti tiesioginės politinės įtakos, o ypač turi atsisakyti prievartos kaip religinės praktikos teisėtos išraiškos teisinimo.

Popiežius priminė tai, ką ne kartą jau sakė kitose vietose – mūsų laikmetyje autentiškas ir tikras religijų bei kultūrų dialogas ypač reikalingas. Per šį dialogą turime pažinti ir išmokti gerbti vienas kitą, kartu dirbti žmogaus ir jo laimės siekimo labui. Savo vizito proga, - sakė Šventasis Tėvas, - noriu dar kartą patvirtinti savo pagarbą musulmonams ir pakviesti juos, abipusėje pagarboje, skatinti visuomenėje pagarbą žmogaus orumui. Šitaip religijos atsakys į daugelį dabartinių iššūkių.

Bažnyčios misija yra dvasinė, todėl ji neturi tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime. Bet dėl tos pačios misijos ir dėl ilgos istorinės patirties Bažnyčia kreipiasi į tautas tam, kad būtų gerbiamas žmogaus pamatinis orumas ir tam, kad šiandieninė mokslų ir technologijų pažanga, kartu su betarpiškomis pasekmėmis medicinai, žemės ūkiui, žinių komunikacijai ir kitoms sritims, būtų vėl įrašytos į žmonių istoriją, neaplenktų asmens. Dėl to paties tikslo, dėl socialinio teisingumo, moralinių vertybių, taikos ir laisvės Bažnyčia siekia bendradarbiauti su ortodoksų Bažnyčia, kitų religijų atstovais, ypač su musulmonais. (rk)