Popiežius Turkijoje priminė kun. Andrea Santoro liudijimą.

Šv. Tėvas, trečiadienį lankydamasis Motinos Marijos šventovėje prie Efezo, meldėsi ir už Trabzone prie Juodosios jūros nužudytą Romos vyskupijos kunigą Andrea Santoro. 60 metų kun. Santoro buvo nušautas vasario 5 dieną Trabzono Mergelės Marijos bažnyčioje. Pasikėsintojas šovė besimeldžiančiam kunigui į nugarą ir pabėgo šventvagiškai šaukdamas apie Dievo didybę.

Kreipdamasis į Turkijos katalikų bendruomenę, Popiežius Benediktas XVI šią „mažąją kaimenę“ drąsino su Marijos šlovinimo giesme „Magnificat“ lūpose ištikimai liudyti savo tikėjimą ir siekti vienybės.

- Džiaugsmingai giedokit šį Marijos himną, nors ir spaustų sunkumai ir pavojai, kaip gražiai mums paliudijo kun. Andrea Santoro, - sakė Šv. Tėvas. - Mergelė Marija irgi moko, kad vienintelis džiaugsmo ir tvirtos paramos šaltinis yra Kristus: ji mums pakartoja Jėzaus žodžius; „Nebijokite“, „Esu su Jumis“.

Popiežiaus paminėtas kun. Santoro liudijimo grožis atsispindi Romoje šiomis dienomis išleistame jo raštų tome „Laiškai iš Turkijos“. Laiškuose Santoro rašo apie krikščionio liudijimą, kurį kaip tiltą reikia nutiesti tarp Vakarų ir Rytų. Kunigo Andrea sesuo Magdalena Santoro mūsų radijui papasakojo apie brolio viltis ir lūkesčius, užfiksuotus jo laiškuose.

Kun. Andrea degė troškimu, kad iš Rytų atnešta krikščionybės liepsna stiprintų tikėjimą ir leistų jam vėl švytėti, kad Vakarai galėtų gaivinti tikėjimą prie jo tikrųjų ištakų, bet tuo pačiu, kad paremtų kraštą, kuriame tiek kančios ir toks didelis gyvo krikščioniško liudijimo poreikis.

Viename 2004 metų laiške kun. Santoro aprašo kaip įsivaizduoja savo kaip Italijos Bažnyčios „Fidei donum“ kunigo pašaukimą Turkijoje:

„Šiame Artimųjų Rytų krašte reikia žmogaus, trokštančio būti niekuo daugiau kaip krikščioniu tarp kitų žmonių; žmogum, gyvenančiu pusiau kontempliatyvų gyvenimą ir laukiančiu prie durų slenksčio: priimančiu atėjusiuosius ir einančiu pas neatėjusiuosius“.

Kunigo Andrea sesuo Magdalena Santoro pasakojo, kad broliui labai artimas buvo Sopulingosios Mergelės su kalaviju perverta širdimi įvaizdis. Jis išreiškia tai, ką kun. Andrea patyrė savo dvasinio gyvenimo kelionėje: Marijos širdį pervėręs kalavijas, pasak kun. Santoro, iš tiktųjų yra dvasinis kalavijas, perveriantis visų krikščionių širdis. Jam asmeniškai tai galėjo būti jo pasižadėjimas gyventi neturte, skaistume, jo paties pasirinktu asketišku gyvenimo būdu ir nuolatinėje maldoje. (sk)