Pirmasis Advento sekmadienis

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“.

 
Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. (Lk 21, 25-28.34-36)

TEISĖJAS KŪDIKIO VEIDU

Šio sekmadienio liturginiai skaitiniai tarsi svyruoja tarp Betliejaus Kūdikio, apie kurio atėjimą ir suteikiamą paguodą kalba pranašas Izaijas pirmajame skaitinyje, ir Teisėjo, prieš kurį visi turėsime stoti Paskutinio Teismo dieną, prieš tai sulaukę žemėje įvairių nelaimių ir katastrofų.

Šiaipjau prie tų dviejų įvaizdžių esame pripratę. Betliejaus Kūdikis daug kam tėra gražus atsiminimas ir proga palepinti savo artimuosius dovanomis, na, o apie laukiantį teismą stengiamės negalvoti, tikėdamiesi, kad pasaulio pabaiga ateis dar negreitai, nors, tiesą sakant, dedame visas pastangas, kad ją kuo labiau priartintume.

Bet kuriuo atveju, save laikome savotiško pereinamojo laikotarpio žmonėmis, jau pamiršusiais vaikystę bei nelaukiančiais gyvenimo pabaigos ir teismo akimirkos…

Nebūtų, tačiau, teisinga priešpastatyti šias dvi figūras: saugumą ir ramybę žadantį mielą Kūdikį bei rūstų ir baimę keliantį Teisėją. To negalime padaryti dar ir todėl, kad abiem atvejais kalbama apie tą patį asmenį – mūsų Išganytoją. Jo asmenyje Betliejaus Kūdikis tapo ir visos žmonijos istorijos Teisėju.

Drauge turime suprasti, kad paskutinis teismas tam tikra prasme jau vyksta kiekvieną dieną ir nėra nukeltas nežinomybei. Kiekvienam mūsų kiekviena diena yra teismo diena. Taip pat drįsčiau tvirtinti, jog mūsų pagrindinis teisėjas tokiu atveju yra kūdikis, esantis kiekvieno mūsų sieloje, kurį, suaugdami, daugiau ar mažiau išdavėme.

Mums reikia drąsos leistis teisiamiems to kūdikio, kuriuo kiekvienas buvome, ir nenusigręžti nuo jo kaltinančio žvilgsnio. Juk, eidami gyvenimo keliu, deja, mes palengva išdavėme visas tas svajones, kuriomis gyvenome, būdami vaikais. Tapome apsukriais, beatodairiškais, viską apskaičiuojančiais, skeptikais, prisitaikėliais… Nusilenkėme begalei reikalavimų ir ėjome į kompromisus su savo sąžine. Išmokome dėvėti kaukes, taip, kad galų gale ir patys negalėtume pasakyti, kokie iš tikrųjų esame…

Ar neatrodo, kad supurvinome daugybę gražių savo kūdikystės momentų?…

Mumyse esantis kūdikis gali prikišti mums, kad nelikome ištikimi vaikystės svajonėms, kad ėjome ne ten, kur liepė širdis, bet kur mums atrodė pelningiau ir patogiau. Iš tikrųjų, jis priekaištautų, kad mes nepasitikėjome juo…

Advento pradžia bei ėjimas į Kalėdas kaip tik ir yra tas laikotarpis, kuomet galime ir privalome bent mintimis grįžti į vaikystę, prisiminti laiką, kuomet dar mokėjome pasitikėti žmonėmis, sunkiu momentu tikėjomės kitų pagalbos, džiaugėmės atrastais naujais dalykais, nebijojome pasakyti, kad mums skauda, troškome prisiglausti prie artimiausių žmonių ir jautėme jų šilumą…

Susitikimas su savo vaikyste – tai kartu ir kelionė pas Betliejaus Kūdikį, kuris atėjo ne teisti, bet gelbėti.

Jis atėjo, norėdamas išgelbėti mus…

(Mons. Adolfas Grušas)