Apaštalo šv. Andriejaus iškilmė Stambule. Benedikto XVI ir Baltramiejaus I bendras pareiškimas.

Ketvirtadienio, trečiosios popiežiaus Benedikto XVI vizito Turkijoje dienos svarbiausias įvykis buvo dalyvavimas Ekumeninio patriarchato globėjo apaštalo šv. Andriejaus iškilmės liturgijoje.

Į Stambulą Popiežius atvyko jau trečiadienį ir jau trečiadienio vakarą susitiko su Ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi I bei aplankė jo katedrą, esančią Stambulo Fanaro rajone. Drauge su patriarchu Baltramiejumi I, popiežius Benediktas XVI meldėsi prie šventųjų Grigaliaus Nazianziečio ir Jono Auksaburnio relikvijų, kurios dar neseniai buvo garbinamos Romos Šv. Petro bazilikoje ir vėliau perduotos Ekumeniniam patriarchatui.

Ketvirtadienio rytą Popiežius ir Patriarchas vėl susitiko katedroje. Lapkričio 30-oji, kuomet liturginis kalendorius mini apaštalą šv. Andriejų, Ekumeniniam patriarchatui yra tokios pačios svarbos šventė kaip Romos Bažnyčiai apaštalų Petro ir Pauliaus šventė. Benediktas XVI dalyvavo graikiškoje bizantiškoje liturgijoje šv. Andriejaus garbei. Pabaigoje Popiežius ir Patriarchas pasakė po kalbą ir abu drauge suteikė palaiminimą. Liturgijai pasibaigus, Patriarchato rūmų Sosto salėje buvo perskaitytas bendras pareiškimas, kurį pasirašė Benediktas XVI ir Baltramiejus I.

Pareiškimo santrauka:

Mūsų, Romos Popiežiaus Benedikto XVI ir Ekumeninio Patriarcho Baltramiejaus I, broliškas susitikimas yra Dievo malonė, yra jo mums duota dovana. Dėkojame visko kas gera Kūrėjui, kad leidžia mums dar kartą malda ir dalijimusi paliudyti mūsų broliškumo džiaugsmą ir atnaujinti mūsų įsipareigojimą siekti visiškos vienybės.
 
Šis susitikimas mus visus, katalikus ir ortodoksus, tedrąsina broliškai bendradarbiauti ir siekti meilės ir tiesos vienybės. Šventoji Dvasia mums padės pasirengti tai didžiajai visiškos vienybės dienai, kurios atėjimo laikas ir būdai priklauso nuo Dievo valios.

 
Prisiminėme Dievo palaimintus mūsų garbinguosius pirmtakus popiežių Paulių VI ir patriarchą Atenagorą I. Jie skelbė neatidėliotiną vienybės kūrimo būtinumą ir nurodė į ją vedančius patikimus kelius – dialogą, maldą ir kasdienį bažnytinį gyvenimą. Jei pasirašė ir šiandien vertės nenustojusį bendrą pareiškimą, kuriame buvo pabrėžta, jog visi žmonių ir Bažnyčių santykiai turi būti grindžiami meilės dialogu, visiška ištikimybe vieninteliam Viešpačiui Jėzui Kristui ir pagarba mūsų tradicijoms.

 
Prisiminėme taip pat popiežiaus Jono Pauliaus II ir patriarcho Dimitrijaus I susitikimus. Būtent popiežiaus Jono Pauliaus II primo ekumeninio vizito metu buvo paskelbta apie mišrios teologinio dialogo komisijos sudarymą. Joje dalyvaujančių katalikų ir ortodoksų tikslas yra visiškos vienybės atkūrimas.

 
Kalbėdami apie Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių santykius negalime užmiršti iškilmingo bažnytinio akto, kuriuo buvo atšauktos senosios ekskomunikos, daug amžių negatyviai veikusios katalikų ir ortodoksų santykius. Dar neišsėmėme visų pozityvių galimybių, kurias šis aktas atvėrė mūsų bendrai kelionei į vienybę. To siekti privalo mišri komisija.

 
Komisijos plenarinio posėdžio metu, kuris neseniai vyko Belgrade pas svetingą Serbijos ortodoksų Bažnyčią, išreiškėme mūsų didį džiaugsmą dėl teologinio dialogo atnaujinimo. Po kelerių metų pertraukos, kurią lėmė įvairūs sunkumai, komisija vėl galėjo tęsti darbą bičiulystės ir bendradarbiavimo atmosferoje. Buvo svarstoma kolegiškumo ir autoriteto tema Bažnyčioje įvairiais lygiais – vietiniu, regioniniu ir visuotiniu – ir buvo pradėti svarstyti Bažnyčios sakramentiškumo ekleziologiniai ir juridiniai padariniai.

 
Mes, ganytojai, visų pirma svarstėme mūsų misiją skelbti Evangeliją šiuolaikiniam pasauliui. Ši misija – „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ – šiandien yra labai aktuali ir būtina, taip pat ir tradiciškai krikščioniškose šalyse. Negalime nematyti plintančio sekuliarizmo, reliatyvizmo ir netgi nihilizmo, visų pirma Vakarų pasaulyje. Dėl šios priežastis privalome stiprinti mūsų bendradarbiavimą ir bendrą liudijimą tautų akivaizdoje.

 
Pozityviai įvertinome Europos Sąjungos plėtros raidą. Šios didžiosios iniciatyvos kūrėjai negali išleisti iš akių visų žmogaus asmens aspektų ir neginčijamų teisų, visų pirma religinės laisvės, kuri liudija ir garantuoja visų kitų laisvių gerbimą. Visose vienijimosi iniciatyvose turi būti gerbiamos mažumos, jų kultūrinės tradicijos ir religinis specifiškumas. Europoje, kuri turi būti atvira kitoms religijoms ir jų kultūrinėms vertybėms, reikia suvienytomis jėgomis saugoti bendrąsias šaknis, tradicijas ir krikščioniškas vertybes, gerbti istoriją ir tuo pat metu ugdyti ateities Europos kultūrą, kilnius žmonių santykius.

 
Šiame kontekste negalime neprisiminti senųjų laikų liudytojų ir garbingo krikščioniško paveldo, kuris buvo sukauptas šioje šalyje, kur vyksta šis mūsų susitikimas, pradedant tuo, ką mums sako Apaštalų Darbų knyga, kalbėdama apie tautų apaštalą šv. Paulių. Šioje žemėje Evangelijos žinia ir sena kultūros tradicija susilydė į viena. Tas ryšys, tiek daug prisidėjęs prie bendro krikščioniško paveldo kūrimo, yra aktualus ir šiandien. Jis dar duos daug vaisių ir ateityje, bus svarbus ir evangelizavimui, ir mūsų vienybės kūrimui.

 
Prisiminėme tas pasaulio šalis, kur šiandien krikščionis slegia skurdas, karai ir terorizmas; prisiminėme taip pat ir kitus išnaudojamus vargšus, emigrantus, moteris ir vaikus. Katalikai ir ortodoksai yra pašaukti drauge siekti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės - kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad visi žmonės galėtų dalyvauti ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje pažangoje.

 
Mūsų teologinės ir etinės tradicijos sudaro tvirtą pagrindą bendram skelbimui ir veikimui. Visų pirma mes skelbiame, kad nekaltųjų žudymas Dievo vardu įžeidžia Dievą ir niekina žmogaus orumą. Visi kartu turime tarnauti žmogui, turime ginti žmogaus – kiekvieno žmogaus – gyvybę.

 
Mums labai rūpi taika Artimuosiuose Rytuose, kur gyveno, kentėjo, mirė ir prisikėlė mūsų Viešpats, ir kur nuo amžių gyvena daug mūsų brolių krikščionių. Karštai trokštame, kad toje žemėje būtų atkurta taika, kad sustiprėtų ten gyvenančių tautų, Bažnyčių ir religijų nuoširdus sambūvis. Šito siekdami, raginame kurti glaudesnius krikščionių tarpusavio ryšius ir autentišką bei lojalų dialogą su kitomis religijomis, reikalaujame atsisakyti visų smurto ir diskriminavimo formų.

 
Šiais laikais, matydami didžiulį pavojų, gręsiantį gamtinei aplinkai, reiškiame susirūpinimą neigiamomis pasekmėmis, kurių gali turėti visai žmonijai jokių ribų nepaisanti ekonominė ir technologinė pažanga. Mes, religiniai lyderiai, jaučiame pareigą drąsinti ir remti pastangas, kuriomis siekiama išsaugoti būsimoms kartoms Dievo sutvertą kūriniją.

 
Galiausiai, mūsų mintys krypsta į viso pasaulio ortodoksus ir katalikus, vyskupus, kunigus, diakonus, vienuoles ir vienuolius, vyrus ir moteris pasauliečius besidarbuojančius Bažnyčios labui ir į visus pakrikštytuosius. Sveikiname visus kitus krikščionis, už juos meldžiamės ir patvirtiname mūsų atvirumą dialogui ir bendradarbiavimui. Sveikiname jus visus Tautų apaštalo žodžiais: „Tebūnie jums malonė ir ramybė nuo mūsų Tėvo Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus“.

Ekumeninę šios savo kelionės dalį popiežius Benediktas XVI tęsė ketvirtadienį po pietų – aplankė armėnų katedrą, susitiko su armėnų apaštališkosios Bažnyčios patriarchu Mesrobu II, o vėliau – su Stambulo sirų – ortodoksų Bažnyčios metropolitu.

Prieš šiuos du ekumeninius susitikimus, Popiežius aplankė Hagia Sophia muziejų. Šiame ketvirtą amžių siekiančiame pastate, iki Bizantijos žlugimo, buvo patriarchų katedra. Turkiškoje Osmanų imperijoje buvusi katedra buvo paversta pagrindine mečete. O pasaulietiškoje Turkijoje šis imperatoriaus Konstantino laikus siekiantis paminklas, bylojantis apie krikščionišką ir islamišką Turkijos praeitį, buvo paverstas muziejumi. Aplankęs Hagia Sophia, Popiežius taip pat aplankė pagrindinę Stambulo mečetę – vadinamąją Mėlynąją Mečetę. (jm)