Šventasis Tėvas Efeze aukojo pirmąsias Šventasias Mišias Turkijos katalikų bendruomenei.

Trečiadienio rytą prie Efezo miesto esančioje Motinos Marijos „Meryem Ana Evi“ šventovėje Šventasis Tevas aukojo pirmasias Šventasias Mišias Turkijos kataliku bendruomenei. Padavimai tvirtina, kad šioje vietovėje pas Apaštalą Šv. Joną paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Švč. Mergelė Marija. Gausiai lankoma šventovė – metinis piligrimų skaičius siekia du milijonus - yra branginama tiek krikščionių, tiek musulmonų.

Izmiro arkivyskupas Ruggero Franceschini sveikindamas Popiežių Benediktą XVI paminėjo, kad į iškilmingas Šv. Mišias „Meryem Ana Evi“ šventovėje atvyko tikintieji iš visų Turkijos vietovių, kuriose gyvuoja katalikų bendruomenės: iš Izmyro, Stambulo, Natalijos, Antiochijos, Iskenderuno, Ankaros, kitų vietovių bei iš užsienio – Jungtinių Valstijų, Prancūzijos, Belgijos ir Mergelių salų. Popiežius Mišias aukojo šventoriuje priešais Motinos Marijos namus, prie šiai progai po atviru dangumi pastatyto altoriaus. Šv. Mišias koncelebravo Turkijos katalikų bendruomenės ganytojai ir kunigai. Mišiose didžią dalį dalyvių sudarė Izmiro lotynų katalikų arkivyskupijos tikintieji. Arkivyskupijoje, kuri amžiumi yra viena iš seniausių ir yra kildinama iš čia II amžiuje veikusios Azijos metropolijos, atsispindi labai negausios Bažnyčios Turkijoje tikrovė. Arkivyskupijoje gyvena 1750 katalikų, veikia 9 parapijos ir trys misijų šventovės. Tikinčiųjų dvasinius poreikius užtikrina 13 kunigų, iš kurių vienas yra diecezinis, ir vienas nuolatinis diakonas. Tačiau negausi bendruomenė, įskaitant 16 vyrų ir 12 moterų vienuolių, išlaiko tris mokyklas ir labdaros centrą.

Popiežiaus vadovauta Eucharistija buvo skirta Švč. Mergelei Marijai. Maldose ir skaitiniuose buvo kalbama apie Marijos motinystės slėpinį ryšium su pasakojimu apie jos būvimą po nukryžiuoto Jėzaus kryžiumi drauge su apaštalu Jonu. Kristaus nuo kryžiaus Motinai Marijai ir apaštalui Jonui ištartus žodžius „Štai tavo sūnus ... Štai tavo motina“ (Jn 19, 26-27) Bažnyčia priėmė kaip nepaprastą testamentą, pagal kurį Viešpats Kristus Mergelei Marijai pavedė visus mokinius „kaip vaikus“, o Motiną mokiniams. Mišios buvo aukojamos itališkai ir lotyniškai, taip pat buvo meldžiamasi turkiškai, prancūziškai, angliškai ir vokiškai.

Liturginį sveikinimą Mišių pradžioje Popiežius ištarė turkiškai: „Peder, Ogul ve Kutsal Ruh’un Adina. Amin. Sevgili kardeslerim, Rab sizinle olsun. Ve sizin ruhunzla.“

*

Popiežiaus Benedikto XVI homilija Motinos Marijos šventovėje greta Efezo

Trečiadienio vidurdienio popiežiaus Benedikto XVI vadovautų Šventųjų Mišių homilija pagerbė tą vietą, kurioje Eucharistija buvo švenčiama - Motinos Marijos šventovę.

Šiame Eucharistijos šventime norime padėkoti Viešpačiui už dieviškąją Marijos motinystę, kuri čia, Efeze, buvo iškilmingai išpažinta ir paskelbta 431 metais įvykusio Ekumeninio Susirinkimo, - pradėdamas homiliją sakė Šventasis Tėvas.

Jis pažymėjo šios vietos ypatingumą – ji brangi visiems krikščionims, čia lankėsi popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II, ši vieta buvo artima popiežiui Jonui XXIII, kuris 1935-1944 metais buvo Apaštalinis delegatas Turkijoje ir kuris ne kartą yra išreiškęs savo simpatiją Turkijai ir turkams.

Šventasis Tėvas pasveikino visus Mišiose dalyvaujančius tikinčiuosius, „mažąją Kristaus kaimenę“, perdavė sveikinimus negalėjusiems atvykti ir dalyvauti, padėkojo už jų buvimą ir liudijimą toje žemėje, kurioje užgimė viena iš pirmųjų krikščionių bendruomenių.

Popiežius pakvietė visus apmąstyti Marijos motinystę, išskleistą virš visų žmonių ir ypač virš Kristaus mokinių. Marijos motinystė prasidėjo Nazarete, kai ji tarė „fiat - taip“ kūdikio pradėjimui, ir galutinai išsipildė po Kryžiumi, kai Jėzus tarė – „Moterie, štai tavo sūnus“, o Jonui – „Štai tavo Motina“ (Jn 19,26; 27). Taip Jėzus nuo Kryžiaus aukštybės įvardino naują Šeimą, Bažnyčios užuomazgą. Šis naujas Motinos ir mokinio ryšys tapo Šeimos, suburtos Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, branduoliu. Šitaip dieviškoji motinystė buvo suvienyta su bažnytine motinyste.

Apaštalas Paulius laiške efeziečiams skelbia, jog visi, taip pat ir pagonys, yra pakviesti pilnai per Kristų dalyvauti išgelbėjimo paslaptyje. Ten pat Paulius teigia, jog Kristus ne tik atnešė mums taiką, bet pats yra taika (Ef 2,14). Paulius tai paaiškina per Kristaus auką, kurios metu Jėzus sugriauna prieštarą savyje ir iš dviejų tampa vienu nauju žmogumi (Ef 2,14-16). Taika Jėzaus asmenyje yra realizuojama sugriaunant visas vidines pertvaras. Paulius kreipiasi į efeziečius pasisveikinimu „Malonė ir taika jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Ef 1,2). Galima sakyti, kad malonė yra žmogų perkeičianti jėga, o taika – galutinis to perkeitimo vaisius. Kristus yra malonė, Kristus yra taika.

Apaštalas Paulius pažymėdamas, kad ir pagonys yra kviečiami dalyvauti išgelbėjimo per Kristų paslaptyje (Ef 3,6), sunaikina seną pertvarą, skyrusią žydus nuo pagonių, ir skelbia vienybę tarp jų – Bažnyčioje, kuri yra vienybės instrumentas ir ženklas. Marija, kuri yra Kristaus ir Bažnyčios Motina, taip pat neatskiriamai yra ir vienybės Kristuje Motina.

Žydai ir pagonys gali tapti viena tauta amžinajame išgelbėjime per Kristų, anot Pauliaus. Analogiškai šį teiginį galima pritaikyti viso pasaulio tautoms ir civilizacijoms, - sakė popiežius Benediktas XVI ir pakvietė melstis už taiką tarp tautų šioje ypatingoje vietoje, Marijos šventovėje, gerbiamoje ir lankomoje taip pat ir musulmonų, ypač už taiką bei susitaikymą „šventojoje“ žemėje, brangioje krikščionims, musulmonams ir žydams.

Taika yra reikalinga visam pasauliui. Bažnyčios misija apima tos taikos skelbimą ir jos pačios buvimą taikos „ženklu ir instrumentu“. Dėl tos pačios taikos ji turi siekti pilnos bendrystės ir darnos tarp visų krikščionių, - baigdamas homiliją pabrėžė Šventasis Tėvas. (rk)

*

Mišių dalyviai meldėsi ir giedojo įvairiomis kalbomis. Tikinčių maldos invokacijos buvo skaitomos turkiškai, itališkai, prancūziškai, vokiškai ir angliškai. Tikinčiųjų bendruomenė meldė Švč. Mergelę Mariją globoti ir guosti Popiežių jo apaštališkojoje kelionėje Turkijoje, sutvirtinti Efezo bendruomenės tikinčiųjų tikėjimą bei sužadinti jų viltį. Buvo meldžiamasi už visos Bažnyčios Turkijoje gerovę bei už visų krikščionių dialogą. Viena invokacija buvo skirta broliams musulmonams, kad jiems Marija, kurią jie garbina kaip Mergelę ir Jėzaus motiną, visuomet būtų vilties ir paguodos šaltinis. Turkiškai taip pat buvo meldžiamasi už taiką ir teisingumą pasaulyje bei už tautų santarvę ir kūrinijos saugojimą, o vokiškai buvo meldžiamasi už šeimas.

Mišių pabaigoje Šv. Tėvas pašventino Dievo Motinos Marijos paveikslą ir visus palaimino. (sk)