Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų
karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane
tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene ašžydas?! Tavoji
tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“
Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio,
mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė
ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė.
„Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad
liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.
(Jn 18, 33-37)
NEIŠGIRSTAS ŽODIS
Mano
karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai
juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia.
Deja,
Pilotas, o drauge su juo ir ateities krikščionys taip ir neišgirdo vieno žodelio:
Betgi mano karalystė ne iš čia.
Mes gerai girdėjome Jėzaus žodžius, kuomet
Jis ištarė: Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius, bet, gal ir nesąmoningai, apsimetėme,
jog neišgirdome Jį sakant: Betgi mano karalystė ne iš čia.
Ko gero, todėl mes
ir mėginame kurti Kristaus karalystę, pasiremdami žemiškais modeliais ir jau daug
kartų išmėgintu būdu.
Kaip tik čia labiausiai ir klystame. Mes stengiamės sukurti
didžią Karalystę, išpūsdami, atgamindami ir padidindami žemės karalysčių patirtį.
Kopijuojame, rūpindamiesi savo patirtį pašventinti, kartojame pasaulietiškas formas
ir elgesį, viską apsupdami nesvarstytinu ir saugiu paslapties apvalkalu.
Mums
nelengva suprasti, kad Jėzus pasinaudojo tiktai pavadinimu, tai yra, išore, prieš
tai savuoju “betgi”, nubraukęs visa, kas mūsų vaizduotėje susiję su karaliaus įvaizdžiu
ir jį pripildęs nauju turiniu, piktinančiu ir visiškai nepanašiu į įsivaizduojamą
galingą karalių. Priešingai, Kristui rūpėjo pakeisti savo sekėjų požiūrį, bet panašu,
jog tai nelabai pavyko.
Galbūt, tam trukdė ir situacija: suvargęs, paniekintas
Jėzus, stovintis prieš romėnų valdininką nekėlė labai didelio pasitikėjimo, todėl
net ir po prisikėlimo Išganytojo žodžiai nebuvo tinkamai įvertinti ir suprasti. Žmonės
verčiau panoro apdrausti savo ateitį taip, kaip jiems atrodė išmintingiau.
Viešpats
kalbėjo apie savo tarnus, kurie kovotų, kad nebūtų išduotas, ir tikrai, vėliau atsirado
daug savanorių, tegul ir ne “pašauktųjų”, bet užtat pasirengusių kovoti dėl Jėzaus.
Jie
naudojosi kryžiaus ženklu, kad jėga ir kitų krauju įtvirtintų dievišką teisę bei praplėstų
Dievo karalystę, tačiau taip ir nesuvokė, jog kryžius visų pirma reiškia prievartos
atsižadėjimą, o krauju tariamai plečiama Dievo karalystė iš tiesų tik mažėja.
Istorijoje
tiek daug žmonių kovojo Dievo nenorimą kovą, tiek žmonių naudojosi priemonėmis, kurių
Dievas niekuomet nenorėjo!
Vertėtų pabrėžti, jog šiuo požiūriu nė vienas negalime
jaustis nuošalyje. Visi kada nors esame dalyvavę nereikalinguose mūšiuose (galbūt
vien tik žodžiais), kai šaukėmės Dievo vardo, bet tos kovos neturėjo nieko bendra
su Viešpačiu.
Mes sakome, jog taip stengėmės apginti Dievą ir Jo karalystę…
Norime ginti Tą, kuris pats pasidavė į priešų rankas ir tai paliudija kiekvieną dieną
Eucharistijoje, kai jis aukojasi už mus visus?…
Paprastai tokiu atveju giname
ne Dievą, bet save pačius…
Juk mes visiškai netrokštame, taip, kaip Jėzus,
“pasiduoti”, prarasti, paaukoti kitiems savo gyvenimą, todėl ir teisinamės, prieš
kitus ir prieš save pačius, eilinį kartą kalbėdami apie tai, jog neturime nusileisti
tikėjimo priešams.
Mes pamirštame, kad vienintelė galimybė “nepasiduoti” pasauliui
ir jo skelbiamam mentalitetui yra sekimas Kristumi, kuris “pasidavė” iš meilės žmonėms.
Todėl
labai dažnai net nepagalvojame, jog Kristaus skelbtoji karalystė įtvirtinama ne pergalingais
pranešimais apie laimėtas teritorijas, bet mūsų pačių sugebėjimu aukotis ir mylėti.
Vis
dėlto, labai sunku išgirsti ir suprasti kiekvieną Viešpaties ištartą žodį…