Antradienį prasideda Popiežiaus kelionė į Turkiją.

Po Pauliaus VI 1967 metų liepos mėnesį, po Jono Pauliaus II 1979 metų spalį, dabar ir Benediktas XVI aplankys tą šalį, kurią dėl jos vaidmens pirmaisiais krikščionybės amžiais galima, kaip Palestiną, analogiškai vadinti „Šventąja Žeme“. Per mažiau kaip keturis dešimtmečius jau trečiasis Petro įpėdinis keliauja į tas vietas, kur dienos šviesą išvydo dauguma Naujojo Testamento tekstų. Prieš pradėdamas tarnystę Romoje, apaštalas Petras buvo Antiochijos vyskupas. Antiochija ir Efezas buvo vieni svarbiausių ankstyvosios krikščionybės židinių. Čia Kristaus išpažinėjai pradėjo save vadinti krikščionimis. Iš čia per tuometinį pasaulį nuvilnijo pirmoji evangelizacijos banga. Verta prisiminti, kad su Turkija susijusi taip pat netrumpa, devynerių metų, mūsų laikų didžiojo ganytojo palaiminto popiežiaus Jono XXIII gyvenimo ir veiklos atkarpa. Gyvendamas Stambule, eidamas Apaštališkojo delegato Turkijoje ir Graikijoje pareigas, būsimas popiežius Jonas XXIII, arkivyskupas Angelo Roncalli, vieną vakarą paėmęs į rankas „Popiežiškąjį Žinyną“ apskaičiavo, kad visame pasaulyje yra 1712 titulinių vyskupijų, kurių net 634 yra Turkijos ir Graikijos teritorijoje. Vadinasi, ten kitados buvo net trečdalis visų vėliau išnykusių krikščioniškų bendruomenių.

Popiežiaus kelionė taip pat sutampa su šiemet minimais dviem visai krikščionijai, bet visų pirma Rytų Bažnyčioms, svarbiais jubiliejais – šiemet sukanka 1700 metų nuo Efremo Siro gimimo ir 1600 metų nuo Jono Auksaburnio mirties. Šie du Bažnyčios tėvai buvo skelbėjai tos „Šviesos iš Rytų“, kuri, kaip rašė popiežius Jonas Paulius II 1995 metais paskelbtame apaštališkajame laiške „Orientale Lumen“, ragina ir įpareigoja Bažnyčią neužmiršti krikščioniškųjų Rytų dvasinio palikimo ir liudijimo, su ilgesiu žiūrėti į tuos laikus, kai Bažnyčia buvo nepadalinta.

Antradienį prasidedančią popiežiaus Benedikto XVI kelionę į Turkiją sudaro trys pagrindiniai komponentai, trys svarbiausi aspektai – sielovadinis, ekumeninis ir tarpreliginis.

Pirmiausia, kaip visos Popiežių apaštališkosios kelionės, tai bus vizitas pas katalikus. Popiežius keliauja stiprinti brolių tikėjimo, nes tokį įsakymą Petras yra gavęs iš paties Kristaus. Katalikų Turkijoje yra labai mažai, tik trys dešimtys tūkstančių. Vyskupų ir kunigų dauguma yra užsieniečiai. Vis dėlto, nors ir neturintys aiškaus įstatymais reglamentuoto statuso, kiek leidžia galimybės ir iš kitų šalių bendruomenių gaunama parama, jie vadovauja ligoninėms ir mokykloms, stengiasi artimo meilės liudijimu įrodyti, kad nėra svetimkūniai musulmonų daugumos visuomenėje.

Antras šios kelionės bruožas – tai ekumenizmas. Benediktas XVI bus Konstantinopolio, buvusios Rytų Krikščionių sostinės, patriarcho Baltramiejaus I svečias. Susitiks taip pat su kitų dviejų stambesnių krikščioniškų bendruomenių nariais – su armėnų apaštališkosios Bažnyčios ir sirų ortodoksų Bažnyčios atstovais. Žinoma, svarbiausias momentas bus Benedikto XVI dalyvavimas apaštalo šv. Andriejaus šventėje Konstantinopolio patriarcho katedroje. Andriejų Konstantinopolio Bažnyčia garbina kaip pagrindinį savo globėją, panašiai kaip Romos Bažnyčia Petrą. Simboliška, kad apaštalai Petras ir Andriejus buvo broliai. Vargu ar šios kelionės metu galima tikėtis kokių nors nelauktų poslinkių katalikų ir ortodoksų Bažnyčių ekumenizmo kelyje. Katalikai ir ortodoksai išpažįsta tą patį tikėjimą, švenčia tuos pačius sakramentus; visi katalikų ir ortodoksų vyskupai tiesia apaštališkos įpėdinystės linija siekia Kristaus paskirtų pirmųjų apaštalų laikus. Vienintelis dalykas, kuris skiria, tai juridinės problemos, ypač kiek tai liečia Petro įpėdinio tarnystės interpretavimą ir praktinį vykdymą. Spręsti pastarąjį klausimą pasiūlė popiežius Jonas Paulius II 1995 metais paskelbtoje enciklikoje „Ut Unum Sint“ kviesdamas Rytų Bažnyčias siūlyti savuosius Petro tarnystės interpretavimo sprendimus. Šioje srityje kol kas nieko konkretesnio nenuveikta. Neantraeilė priežastis turbūt yra ta, kad kartais būna sunku matyti ir pripažinti vieni kitų geranoriškumą. Žinoma, to negalima tvirtinti kalbant apie Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių santykius, kurie jau kelis dešimtmečius yra labai nuoširdūs. Tą dar kartą paliudyti ketina Benediktas XVI, lapkričio 30 dieną dalyvaudamas apaštalo šv. Andriejaus iškilmės liturgijoje.

Galiausiai trečias svarbus šios Popiežiaus kelionės aspektas – tai dialogas su islamu. Musulmoniška Turkija kitados buvo krikščioniškos Europos priešė. Gana prisiminti Lepanto ar Vienos mūšius, kurių atminimas kartais galbūt pernelyg retoriškai sureikšminamas. Tie laikai jau seniai praeityje. Juo labiau, kad po Pirmojo pasaulinio karo radikaliai pasikeitė pati Turkijos valstybė. Modernioji Turkija labai radikaliai atsiribojo nuo Osmanų imperijos. Vis dėlto, šiandien net 98 procentai šalies gyventojų išpažįsta islamą. Nepaisant keletą dešimtmečių labai pabrėžtinai akcentuoto valstybės pasaulietiškumo, dabar jau keletą metų Turkiją valdo islamiškos pakraipos partija. Ne paslaptis, kad ypač pastaraisiais mėnesiais Turkijoje būta antikrikščioniško ir antivakarietiško populizmo apraiškų, kurias sužadino ir (tiesa, nelabai aiškiai suformuluotas) Turkijos kandidatūros į Europos Sąjungos nares atmetimas, ir nesusipratimai po Popiežiaus kalbos Regensburge. Tad šia prasme, Popiežiaus kelionė gali būti labai gera proga paliudyti, kad šiandien dažnai minimas krikščionių ir musulmonų priešiškumas neturi jokio pagrindo. (jm)