Popiežiaus bendroji audiencija: katechezės apie šv. Paulių santrauka ir užuojauta
Libanui.
Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu, tęsdamas svarbiausioms ankstyvosios
Bažnyčios figūroms skirtą katechezių ciklą, popiežius Benediktas XVI dar kartą kalbėjo
apie tautų apaštalą šventąjį Pauliui. Šioje, jau ketvirtojoje, jam skirtoje katechezėje
buvo kalbama apie Pauliaus santykį su Bažnyčia, apie ką Paulius skelbia apie Bažnyčią.
Nors
lemtingas Pauliaus susitikimas su Kristumi įvyko kelyje į Damaską, tačiau tai nebuvo
pirmas susitikimas. Reikia prisiminti,- sakė Popiežius,- kad pirmas Pauliaus kontaktas
su Jėzumi įvyko jam susidūrus su Jeruzalės krikščionių bendruomenės liudijimu. Ir
tai buvo audringas kontaktas. Susidūręs su nauja tikinčiųjų grupe, Paulius ėmė ją
įnirtingai persekioti. Iš Apaštalų Darbų žinome, kad Paulius buvo diakono šv. Stepono
nužudymo liudininkas ir jam pritarė. Vėliau savo laiškuose jis kelis kartus, tarsi
išpažindamas didžiausią nusikaltimą, rašė: „Persekiojau Dievo Bažnyčią“. Iš šito galime
pasidaryti pirmą svarbią išvadą: Jėzus pas žmogų ateina pirmiausia per tikinčiųjų
bendruomenę. Taip pat ir antikos pagonių autoriai – Tacitas, Svetonijus, Plinijus
– kurie tiesiogiai nesidomėjo Jėzaus asmeniu, bet savo raštuose minėjo Jėzaus išpažinėjus,
mums patvirtina, kad jų dėmesį patraukė Bažnyčia ir kad pas Jėzų paprastai ateiname
per Bažnyčią.
Taip pat ir lemtingame Pauliaus susitikime su Kristumi kelyje
į Damaską, matome, kad Kristus ir Bažnyčia yra neatskiriami. „Sauliau, Sauliau, kodėl
mane persekioji?“ – klausia Kristus Pauliaus, nes iš tiesų, persekiodamas Bažnyčią,
jis persekiojo patį Kristų. Tad ir atsiversdamas, jis atsivertė ir į Kristų, ir į
Bažnyčią.
Ypatingą prisirišimą ir meilę Bažnyčiai jis daug kartų paliudijo
savo vėlesnėje veikloje. Pauliaus santykiai su jo įkurtomis naujomis bendruomenėmis
niekados nebuvo biurokratiškai šalti. „Mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji,
mano džiaugsme ir mano vainike“, rašo jis Filipiečių bendruomenei, o Korintiečius
jis vadina „laišku, įrašytu mūsų širdyse, visų žmonių suprantamu ir skaitomu“. Savo
laiškuose Paulius taip pat aiškina kas yra Bažnyčia. Būtent Paulius ją pavadino „Kristaus
kūnu“. Šio apibrėžimo šaknys glūdi Kristaus kūno sakramente. Eucharistijoje Kristus
mums dovanoja save ir mus padaro savo kūno nariais. Laiške Galatams skaitome: „Visi
jūs esate viena Kristuje Jėzuje“. Paulius sako, jog Bažnyčia ne tik Kristui priklauso,
bet tam tikra prasme ji su Kristumi susitapatina. Iš čia kyla Bažnyčios didingumas
ir kilnumas. Mes visi, būdami Kristaus kūno nariai, pratęsiame jo buvimą pasaulyje.
Iš šia taip pat kyla mūsų pareiga gyventi su Kristumi suderinamą gyvenimą.
Vadovaudamasis
tokia Bažnyčios samprata, Paulius kalba apie įvairias charizmas Bažnyčios gyvenime.
Visos charizmos kyla iš to paties šaltinio – iš Tėvo ir Sūnaus Dvasios. Viskas, kas
Bažnyčioje vyksta, vyksta būtent šių charizmų dėka, nes kaip tvirtina Paulius: „Kiekvienam
suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“. Tačiau svarbu, kad charizmos nebūtų susiskaldymo
priežastimi, bet kad visos įvairios charizmos tarpusavy bendradarbiautų. Žinoma, toks
vienybės būtinumas nereiškia, kad Bažnyčios gyvenimas turėtų būti vienodas, vykstantis
tik pagal vieną veikimo modelį. Paulius ragina „negesinti Dvasios“, tai yra leisti
dinamiškai Bažnyčioje reikštis Dvasios charizmoms, kurios yra vis naujos energijos
ir gyvybingumo šaltinis.
Laiške Efeziečiams, perimdamas senąją pranašų metaforą
apie Dievo sužadėtinę Izraelio tautą, Paulius kalba apie Bažnyčią kaip Kristaus sužadėtinę.
Tuo jis pabrėžia kokie artimi ir kilnūs jausmai sieja Kristų ir Bažnyčią. Viena vertus,
Kristus karštai myli savo Bažnyčią; o antra vertus ir mes, Bažnyčios nariai, turime
nuolatos ištikimai mylėti Kristų. Tas meilės ryšys turi dvi dimensijas: vertikaliąją
– tarp Kristaus ir Bažnyčios bei horizontaliąją – tarp Bažnyčios narių. Krikščionių
tarpusavio meilė yra vienas svarbiausių Bažnyčios bruožų.
* * *
Trečiadienio
bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI pareiškė užuojautą Libanui dėl
šalies vyriausybės nario, pramonės ministro, krikščionio Pierre Gemayel nužudymo.
Griežtai smerkdama šį brutalų pasikėsinimą, Šv. Tėvas meldžiasi ir dvasia vienijasi
su gedinčia nužudytojo šeima ir su visa libaniečių tauta. Tamsiosios jėgos siekia
sunaikinti šalį,- sakė Popiežius. Visus libaniečius raginu nepasiduoti neapykantai,
bet dar labiau stiprinti tautos vienybę, teisingumą ir solidarumą, visiems drauge
kurti taikią ateitį. Popiežius taip pat kreipiasi į tarptautinę bendruomenę, į vadovus
tų šalių, kurioms rūpi Artimųjų Rytų regiono likimas, ir ragina plataus masto derybomis
spręsti nuo seno slegiančias problemas. (jm)