Popiežiaus kalba Krikščionių vienybės tarybos nariams

Penktadienio rytą popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos narius, šiomis dienomis dalyvaujančius šiemetinėje Tarybos plenarinėje asamblėjoje, kurioje kalbama apie ekumenizmo kaitą, sąlygojamą įvairiose žmonių gyvenimo srityse vykstančių pasikeitimų.

Visų pirma reikia pabrėžti,- kalbėjo Popiežius audiencijos dalyviams,- kad nepaisant situacijų ir problematikų kaitos, nesikeičia esminis ekumeninio judėjimo tikslas – Bažnyčios vienybė. Kaip žinoma, visiškos visų krikščionių vienybės atkūrimas buvo vienas pagrindinių Vatikano II Susirinkimo nurodytų tikslų. Nuo Susirinkimo iki šiandien jau labai daug nuveikta. Atsimenu Susirinkime dalyvavusius kitų Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių stebėtojus,- sakė Šv. Tėvas. Jie labai atidžiai klausėsi, bet patys tylėjo. Ana tyla šiandien jau yra virtusi vienybės žodžiais. Nuveiktas didelis darbas tiek vietinėse bendruomenėse, tiek visuotiniu mastu. Atrasta krikščionių brolybė ir sukurtos sąlygos dialogui, bendradarbiavimui, bendrai maldai ir solidarumui. Benediktas XVI priminė jaudinančias popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuvių akimirkas, o taip pat savo paties Petro tarnystės pradžios iškilmes, kuriose gausiai dalyvavo kitų krikščioniškų konfesijų atstovai. Tas dalijimasis skausmu ir džiaugsmu yra regimas naujų krikščionių santykių ženklas. Taip pat ir būsima mano kelionė pas ekumeninį patriarchą Jo Šventenybę Baltramiejų I bus svarbi paskata skubiau siekti visiškos vienybės atkūrimo.

Vis dėlto, turime realistiškai pripažinti, jog mūsų laukia dar ilgas kelias. Po Susirinkimo daugeliu požiūrių pasikeitė dialogo sąlygos. Susirinkimo laikais daugelis Rytų Bažnyčių gyveno totalitarinių režimų priespaudoje. Atgavusios laisvę, jos pradėjo plataus masto atsikūrimo ir persiorganizavimo darbą. Rytų ir Vakarų Europos suartėjimas reikalauja, kad Bažnyčios koordinuotų savo veiksmus, idant būtų išsaugota krikščioniška tradicija ir Evangelija būtų skelbiama naujos kartoms. Šitoks bendradarbiavimas būtinas visų pirma dėl ypač Vakaruose sparčiai vykstančios sekuliarizacijos. Visa laimė, kad po nesklandumų laikotarpio, šiandien katalikų ir ortodoksų Bažnyčių teologinis dialogas vėl yra veržlus.

Taip pat su Vakarų Bažnyčiomis vyksta spartus, įvairiapusis, atviras ir draugiškas dialogas. Geriau vieni kitus pažįstame, įveikėme išankstinius neigiamus nusistatymus, suradome bendrus tikslus ir tiksliai apibrėžėme tarp mūsų esančius skirtumus. Popiežius čia visų pirma paminėjo bendrąją deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos, pasirašytą su Liuteronų federacija, prie kurios vėliau prisidėjo ir Pasaulinė metodistų taryba. Vis dar lieka neišspręsti pačios Bažnyčios sampratos klausimai, o taip pat atsirado naujų problemų etikos srityje. Tai savo ruožtu, paskatino Bažnyčias u˛imti skirtingas pozicijas, ko pasekmėje susilpnėjo jų autoritetas visuomenėje. Šioje srityje reikalingas rimtas dialogas krikščioniškosios antropologijos, Evangelijos interpretavimo ir jos taikymo gyvenime temomis.

Tačiau labiau už viską turime ugdyti meilės dialogą, kuriam mus įpareigoja Jėzaus duotas naujas įsakymas. Meilė, patvirtinama konkrečiais veiksmais, ugdo pasitikėjimą, padeda atverti akis ir širdis. Meilės dialogas ugdo ir nušviečia kelią tiesos dialogui. Reliatyvizmas ir pigus irenizmas, tai yra vienybės kūrimas nepaisant esamų skirtumų objektyvumo, tikrai negali būti naudingi ekumenizmui. Ekumenizmas turi prasidėti nuo tikėjimo pamatų, tai yra, nuo Dievo meilės skelbimo. (jm)