Šventojo Sosto atstovo JTO pasisakymas apie humanitarinę pagalbą
Jungtinių Tautų Organizacijos 61 generalinėje asamblėjoje buvo svarstomi skubios humanitarinės
pagalbos koordinavimo klausimai. Šiuo klausimu pranešimą skaitė ir arkivyskupas Celestino
Migliore, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinėse Tautose.
Humanitarinė
teisė, priminė arkivyskupas Migliore, užtikrina civilių ir pabėgėlių teisę į humanitarinę
pagalbą. Nuo žemės drebėjimų ir uraganų, sausrų bei karų kenčiančios populiacijos
turi būti remiamos ir skubus koordinuotas pagalbos suteikimas yra pats veiksmingiausias
būdas išvengti žmonių mirčių, infrastruktūros sunykimo.
Šventojo Sosto stebėtojas
apgailestavo, kad ne visos katastrofos, dėl vienokių ar kitokių priežasčių kenčiančios
žmonių populiacijos sulaukia tarptautinės bendruomenės dėmesio bei pagalbos, jos yra
tiesiog užmirštos, todėl labai sveikintinos pastangos tų, kurie jas stengiasi iškelti
į dienos šviesą. Čia gali būti paminėta katalikiška Caritas Internationalis organizacija,
kuri dažnai nematomai dirba įvairiausiuose pasaulio kampeliuose.
Arkivyskupas
Migliore teigė, jog šiandien globalizacijos fenomenas suteikia galimybę kaip niekad
visuotinai ir efektyviai reaguoti į iškilusią humanitarinę krizę. Tačiau tokia pagalba
turi būti koordinuojama ir valdoma, turi būti renkama ir platinama informacija, užmezgami
aukšto lygio kontaktai, kuriamos ilgalaikės pagalbos strategijos. Tai, Šventojo Sosto
įsitikinimu, gali geriausiai daryti Jungtinių Tautų Organizacija, jos kompetentingos
agentūros. Pagalbos fondų rinkimo sektoriuje jau yra sektinas pavyzdys – Centrinis
pagalbos fondas.
Vis dėlto, pabrėžė arkivyskupas Migliore, reikia skirti koordinaciją
ir humanitarines organizacijas. Pastarosios turi įvairų pobūdį ir skirtingą jautrumą.
Tad jų koordinacija turėtų vykti pagarbos ir bendradarbiavimo dvasioje. Centralizuotas
koordinavimas neturėtų riboti pilietinės visuomenės galimybių. Trys kriterijai galėtų
tam pasitarnauti. Pirma, koordinatorius ar koordinacinė sistema negali panaikinti
humanitarinės organizacijos autonomijos ir nepriklausomybės. Antra, koordinatorius
turėtų reikšmę teikti ne tik didelėms, bet taip pat mažoms ir vidutinėms humanitarinėms
organizacijoms. Trečia, koordinatorius turi vengti menkinti humanitarinių nevyriausybinių
organizacijų sugebėjimą veikti humanitarinės krizės vietoje. (rk)