Tarptautinė tolerancijos diena

Jungtinių Tautų Organizacijos generalinė asamblėja 1996 metais pakvietė valstybes nares kasmet lapkričio 16-ąją paminėti Tarptautinę tolerancijos dieną ir šia tema rengti įvairias iniciatyvas, skirtas švietimo įstaigoms ir plačiajai visuomenei.

Žodis „tolerancija“ nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Už jo slypi daug šimtmečių istorijos ir apmąstymų. Pirmaisiais mūsų eros amžiais ši sąvoka reiškė susilaikymą nuo fizinės prievartos ir represijų kitaip manančių atžvilgiu. Vėliau toleranciją, kaip susilaikymą nuo prievartinio elgesio, papildė dar kita nuostata, kuri teigia, jog reikia susilaikyti ir nuo vidinio kitaip manančio ir besielgiančio pasmerkimo, nes skirtingumas atspindi įvairius žmogaus buvimo būdus ir iš tikro yra ne naikintinas, o saugotinas žmonijos civilizacijų bei kultūrų turtas.

Mūsų laikmečiu karaliauja tokios sąvokos, kaip žmogaus teisės ir laisvės. Šioje perspektyvoje tolerancija apibrėžiama kaip kito žmogaus visuotinių teisių ir pamatinių laisvių gerbimas.

Valstybiniu lygiu tolerancija pasireiškia valstybės įstatymų teisingumu ir nešališkumu, vienodu elgesiu su kiekvienu piliečiu, taikant tuos pačius kriterijus teisingumo vykdyme ir socialinių bei ekonominių galimybių suteikime. Gerbdama žmogaus teises ir laisves valstybė negali diskriminuoti piliečių dėl tokių priežasčių, kaip religija, rasė ar socialinis statusas.

Tolerancijos principo žmogaus ar socialinių grupių atžvilgių turi laikytis ne tik valstybė ir jos institucijos, bet taip pat patys žmonės ir socialinės grupės tarpusavyje.

Tolerancijos svarba mūsų laikais didėja, nes viena iš globalizacijos fenomeno didžiausių pasekmių yra ta, kad skirtingų pažiūrų ir kultūrų žmonės atsidūrė greta vienas kito dėl dar neregėtų migracijos srautų, sparčios urbanizacijos, informacijos perdavimo greičio ir prieinamumo. Tolerancija yra taikaus ir harmoningo sugyvenimo tarp skirtingų žmonių sąlyga.

Reikia pabrėžti, kad tolerancija nėra uždarumas ir abejingumas kitam, taikstymasis su neteisingumu, klaidomis ir melu, nėra moralinių principų neigimas.

Pasauliui yra gerai žinomi netolerancijos rezultatai – persekiojimai ir konfliktai, demokratijos ir saugumo sunykimas. Turime būti atidūs, nes minėtasis globalizacijos fenomenas sudarė sąlygas netolerancijai įgyti pasaulinę dimensiją su visomis iš to sekančiomis pragaištingomis pasekmėmis. Vienos pusės netolerancija paprastai pagimdo atsakomąją kitos pusės netoleranciją, tad diskriminacijos ir prievartos spiralė gali lengvai įsisukti.

Tolerancija, kaip ir taika, nėra savaime atsirandantis visuomenės gėris, natūrali žmogaus elgesio ir mąstymo nuostata. Ji turi būti nuolatos kuriama ir palaikoma tiek valstybės, tiek atskiro žmogaus ar socialinės grupės. Jau minėjome, kad valstybės užduotis yra leisti ir taikyti teisingus bei lygius įstatymus. Tačiau įstatymų nepakaks, jei visuomenės nariai nebus išugdyti tolerancijos dvasioje. Todėl auklėjimo forma ir turinys labai reikšmingi tolerancijai. Šis auklėjimas neturi prasidėti ir baigtis mokykloje, bet tęstis šeimoje, darbo ir poilsio metu. Svarbu, kad tolerancija taptu asmeniniu žmogaus rūpesčiu ir reikalu. (rk)