Šventasis Sostas ragina sugriežtinti kai kurių konvencinių ginklų naudojimo kriterijus

Jungtinių Tautų Organizacijos Ženevoje būstinėje šiuo metu, lapkričio 7-17 dienomis, vyksta jau trečia konferencija, skirta „Konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo (CCW)“ tyrimui. Siekiama nustatyti kaip įgyvendinti konvencijos ir su ja susijusių papildomų Protokolų tikslai, koks jų veiksmingumas, kokių dar papildymų reikėtų, kad konvencija būtų veiksni dabartiniame kontekste.

Ši konvencija buvo pasirašyta 1980 metais, o galioti pradėjo nuo 1983 metų. Ja buvo apribotas arba uždraustas kai kurių vadinamųjų „konvencinių“ ginklų – minų-spąstų, padegamųjų bombų- naudojimas. Konvenciniai arba dar „įprastiniais“ vadinami ginklai yra skiriami nuo masinio naikinimo ginklų – cheminių, bakteriologinių, branduolinių, raketinių ar lazerinių. Jei dėl pastarųjų naudojimo draudimo daugmaž sutariama, tai dėl konvencinių kyla daug diskusijų.

Šventasis Sostas aktyviai dalyvauja šiose diskusijose ir dabar Ženevoje vykstanti konferencija arkivyskupo Silvano Tomasi, kuris yra nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas Jungtinių Tautų organizacijoje Ženevoje, lūpomis suteikė dar vieną progą pareikšti savo poziciją.

Visų pirma, arkivyskupas Tomasi pabrėžė, kad kariniuose konfliktuose, žvelgiant plačiau, nėra laimėjusių ir pralaimėjusių, o tik pralaimėję. Tiek sena, tiek nesena istorija parodė, jog tai, kas šiandien atrodo pergalė rytojaus dieną tampa pralaimėjimu. Tuo arkivyskupas tarsi norėjo pasakyti, kad diskusijos dėl kai kurių ginklų naudojimo ribojimo ar draudimo nereiškia, jog kai kurie kiti ginklai ir jų naudojimas nėra blogis. Priešingai.

Vis dėlto konvencija dėl įprastinių ginklų, nepaisant jos ribų ir kartais menko efektyvumo, iki šiol atlieka neįkainojama vaidmenį, nes padeda išvengti bent dalies mirčių ir nežmogiškų ginklų panaudojimo padarinių. Todėl, anot arkivyskupo Tomasi, ji turi būti toliau plėtojama ir pritaikoma dabartinei karinei realybei. Kuriami nauji ginklai negali pažeisti konvencijos nuostatų, o jei konvencijoje nebūtų naujiems ginklams pritaikomų kriterijų, tada reikia juos sukurti. Pavyzdžiui, dabar reikia atidžiai įvertinti naujų technologijų dėka sparčiai vystomų lazerinių ginklų poveikį.

Galiausiai arkivyskupas Tomasi dar kartą priminė Šventojo Sosto raginimą apriboti ar uždrausti skeveldrinių bombų, į kuriuos įmontuota daugybė mažesnių sprogmenų, naudojimą. Tokio tipo sprogmuo žudo ir žaloja visus, kas pasitaiko jo veikimo zonoje – dažnai civilius, moteris ir vaikus. Neretai sprogmenys nesprogsta ir tampa uždelsto veikimo minomis, dar ilgą laiką po konflikto keliančioms pavojų taikioms žmonių bendruomenėms, humanitarinės pagalbos misijoms, trukdančioms atstatymo darbams. Kol kas tokio tipo sprogmenys laikomi legalia ir „įprastine“ ginkluote.

Konvencijos dėl įprastinių ginklų trūkumai yra dideli, tačiau, pabrėžė Šventojo Sosto atstovas, jei tik visos pusės parodytų tikrą politinę valią, tada juos būtų galima ištaisyti. Karas ir konfliktas, priminė dar kartą jis, visada yra pralaimėjimas. Bet nereikia to pralaimėjimo padaryti dar ir nepataisomu. Dabar vykstanti konferencija gali prisidėti prie to, kad konvencija dėl įprastinių ginklų geriau apsaugotų žmoniją nuo prievartos ir kančių. (rk)