XXXII eilinis sekmadienis

Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38-44).

ATIDUOTI SAVE

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje aprašyta scena Morkus baigia pasakojimą apie Jėzaus veiklą ir mokymą Jeruzalės šventykloje. Viskas prasidėjo nuo Išganytojo pasipiktinimo, pamačius šventovės rimtį išniekinančią prekyvietę, kurią globojo šventovės kunigai ir vyresnieji, vėliau Jis kalbėjo apie Jeruzalės valdančiųjų veidmainystę, kurią pastarieji mėgino pridengti savo priklausomybe religijai ir ištikimybe šventyklai, kaltino Rašto aiškintojus ir sadukiejus už jų pasipūtimą ir puikybę, viską baigdamas tikrų tikėjimo vertybių išaukštinimu, pasinaudodamas pavyzdžiu vargšės moters, metančios porą smulkių pinigėlių į šventyklos aukų skrynią.
Susitikimas su Dievu įvyksta ne kultūrinėse ar institucinėse erdvėse, bet vargšėje širdyje, kuri yra visiškai atvira ir atsidavusi Dievo malonės veikimui…

Tos dvi monetos, krintančios į aukų dėžę, yra kažkas nuostabaus, švaraus ir nešančio ramybę.

Galbūt, kas nors paskys, kad tai gryna poezija, ir verčiau reiktų kalbėti apie rimtas Bažnyčios ir visuomenės problemas, tačiau esu įsitikinęs, kad visos problemos pirmiausia ir yra sprendžiamos žmogaus širdyje. Ko gero, ir Jėzus tą dieną buvo pavargęs ir pasakęs visas rimtas kalbas, kuomet, sėdėdamas netoli aukų skrynios, savo mylinčia širdimi pamatė šią vargšę moterį.

Kas iš tiesų buvo ta, kurią taip išaukštino mūsų Viešpats?

Dažnai, kam nors aukodami, žmonės nori būti girdimi. Tam tinka viskas: iškilmingi koncertai, nufilmuoti širdį jaudinantys vaizdai, išdidžiai ant riešo nešiojamos plastmasinės apyrankės… Svarbu tik, kad visi žinotų apie mūsų “gerumą”, nors to tikrojo gerumo, kai reikia pačiam aukoti save, galbūt, pritrūksta mūsų pačių namuose.

Vargšė moteris nenorėjo reklamos. Ji nedrąsiai prisiartino prie aukų skrynios ir tyliai sušnibždėjo, kokią auką rengiasi įmesti į skrynią. Varginga auka, kaip ir pati moteris, ir aukas užrašančio kunigo veide tikriausiai pasirodė pasigailėjimo šypsena: kaip ši moteris nesupranta, kad šventyklai reikia daug pinigų, norint padengti visas numatomas išlaidas…

Moters laimei, šalia buvo Jėzus, kuris pastebėjo ir įvertino tą materialiai nereikšmingą auką, išgirdo tylų dviejų monetų skambesį. Taip ši moteris visiems laikams įėjo į Evangeliją, mažųjų, nežinomųjų, neatpažįstamųjų, kurie yra didingi Dievo akyse, knygą.

Biblijos komentatoriai pastebi, jog moteris įmetė du pinigėlius, kai tuo tarpu tikrai galėjo aukoti vieną, o kitą pasilaikyti sau. Jei ji būtų paklaususi patarimo kokį nors finansų ekspertą ar dvasinio gyvenimo žinovą, jie tikrai būtų patarę jai nepersistengti, bet verčiau pasirūpinti savimi, nes geram darbui pakanka ir geros intencijos.

Laimei, moteris nesikreipė į jokį žinovą. Ji pati sugebėjo suprasti, kad šiuo atveju skaičiuoti nėra jokio reikalo.

Vargšė moteris atidavė daugiau, negu bet kas kitas, nors daugelis aukojo gausiai, o jos auka neturėjo beveik jokios praktiškos vertės.

Jėzaus skaičiavimu turtą nusakantys skaičiai yra reikšmingi, bet ne tuo, kiek to turto yra, bet kaip jis buvo gautas. Dievas skaičiuoja, ne kiekį, o vertę. Šia prasme davusieji daug iš tiesų paaukojo mažiau už vargšę našlę, nes atidavė tik dalį to, kas jiems nereikalinga, ko turi pernelyg daug.

Deja, šį skirtumą suprato vien tik Jėzus…

Duoti tai, ką turime, sugebame visi, tuo tarpu “mažutėliai” sugeba duoti ir tai, ko neturi, nes jie atiduoda patys save.

Jie atiduoda viską…

(Mons. Adolfas Grušas)