Popiežiaus kalba Šveicarijos vyskupams, jų vizito Ad Limina proga

Lapkričio 7 – 9 dienomis Romoje lankėsi Šveicarijos vyskupai, atvykę užbaigti 2005 metais pradėto savo vizito Ad Limina. Kas penkeri metai visiems vyskupams privalomą vizitą, pagal iš anksto numatytą grafiką, šveicarų vyskupai pradėjo daugiau kaip prieš pusantrų metų, 2005-ųjų vasario mėnesį. Kaip reikalauja vizitų Ad Limina tvarką nustatantys bažnytinės teisės kanonai, vyskupai pateikė ataskaitas apie savo vadovaujamų vietinių Bažnyčių gyvenimą, pradėjo lankyti Romos Kurijos dikasterijas, aukoti Mišias Romos didžiosiose bazilikose, tačiau staiga teko vizitą nutraukti, nes popiežius Jonas Paulius II buvo paguldytas į ligoninę. Tad dabar Šveicarijos vyskupai nekartoja prieš pusantrų metų jau atliktų vizito Ad Limina dalių, o tik atvyko susitikti su Popiežiumi.

Pagrindiniai susitikimai įvyko antradienį. Ryte vyskupai su Šv. Tėvu aukojo Mišias Vatikano rūmų koplyčioje „Redemptoris Mater“. Benediktas XVI pasakė homiliją vokiškai. Po Mišių sekė Šveicarijos Konfederacijos vyskupų susitikimas su Popiežiumi Apaštališkųjų rūmų Bolonijos salėje. Jo metu Benediktas XVI pasakė gana ilgą kalbą, kurios kelias dalis dabar apžvelgsime:

Visų pirma šveicarams vyskupams Popie˛ius kalbėjo apie dabartinę tikėjimo krizę. Prieš dvi kartas tikėjimas dar buvo savaime suprantamas dalykas; žmonės augo tikėjime, tikėjimas buvo gyvenimo dalis ir nereikėjo dėti ypatingų pastangų norint surasti tikėjimą. Žinoma, reikėjo tikėjimą formuoti ir gilinti, bet pats tikėjimas buvo savaime suprantamas dalykas. Šiandien viskas kitaip. Šiandien daugeliui atrodo, ne tik kad tikėti neįmanoma, bet kad ir Dievas yra kažkur toli. Bažnyčios tikėjimas atrodo tarsi priklausytų tolimai praeičiai. Taip pat ir aktyviems krikščionims atrodo, kad iš Bažnyčios tikėjimo visumos galima pasirinkti sau tuos dalykus, kurie šiandien dar atrodo aktualūs. O visų pirma manoma, kad vien tarnaujant žmonėms, tuo pačiu metu vykdomos ir mūsų pareigos Dievui. Tačiau toks nusistatymas jau yra savotiškas „nuteisinimas darbais“: žmogus nuteisina save, darydamas tai, ką mano esant teisinga daryti, bet visa jo veikla lieka be vidinės šviesos, be sielos. Tad norėčiau čia pabrėžti du svarbius dalykus. Pirma, kad tikėjimas – tai visų pirma tikėjimas į Dievą. Krikščionybė nėra našta, susidedanti iš daugybės dalykų, bet viskas, kas sudėta į Credo ir visa tikėjimo raida yra skirta tam, kad mes aiškiau matytume Dievo veidą. Antra – mes negalime patys sau išradinėti tikėjimo, sudarinėti jo iš mums priimtinų dalių. Galime ne viską, ką skelbia Bažnyčia, suprasti, tačiau svarbu priklausyti didžiajam Bažnyčios „Aš“, būti gyvojo „Mes“ nariais, priklausyti tai didžiajai tikinčiajai bendrijai, tam subjektui, kuriame Dievo „Tu“ ir žmogaus „Aš“ susiliečia, kuriame praeityje užrašyti Šventojo Rašo žodžiai tampa dabartimi. Tokią pilnutinę tikėjimo formą, kuri yra sudėta į Credo, turi stengtis padaryti mūsų veiklos centru.

Kitas dalykas, svarbus ir Šveicarijoje ir kitose šalyse – tai Šv. Rašto dėstymas katalikiškosios aukštosiose mokyklose ir seminarijose.

Egzegezės srityje pasiekta didelė pažanga; daug žinome apie tekstų kilmę, apie šaltinius; žinome kokia buvo tam tikrų žodžių prasmė tam tikru konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Tačiau kartu matome, jog vien istorinė – kritinė analizė Šventojo Rašto žodžius grąžina į praeitį, į anuos laikus, ir tie žodžiai šiandien mums nieko nesako. O krikščionybė juk nėra tik idėja. Krikščionybė nėra filosofija, bet yra įvykis, kurį Dievas patalpino istorijoje. Tai istorija, kurią pats Dievas kuria; tai Dievo su mumis istorija. Dėl to, nors istorinis aspektas Šventojo Rašo skaityme turi būti deramai akcentuotas, tačiau kartu Šventasis Raštas turi būti skaitomas kaip visuma ir turi būti skaitomas gyvoje Bažnyčios bendruomenėje. Daugelyje šiuolaikinės egzegezės sričių pastarųjų dalykų trūksta. Tad mūsų pareiga pasirūpinti, kad katalikiškosiose mokyklose greta istorinio – kritinio metodo, Šventasis Raštas būtų dėstomas ir kaip šiandien aktualus Dievo Žodis.

Dalį savo kalbos Popiežius skyrė katechezei, ypač tikybos dėstymui mokyklose. Per pastaruosius penkis dešimtmečius daug nuveikta, pasiekta didelė metodologinė pažanga, tačiau, antra vertus, prarasti aiškūs antropologiniai orientyrai, o kartais net nesugebama perduoti tikėjimo turinio. Aš tai puikiai suprantu,- čia Popiežius įterpė pavyzdį iš savo asmeninės patirties,- kai buvau vikaras prieš 56 metus, jau tada buvo sunku skelbti tikėjimą pliuralistinėje mokykloje, nes daugeliui vaikų iš netikinčių šeimų jis atrodė keistas ir nerealus. Šia prasme, šiandien padėtis dar blogesnė. Bet vis dėlto labai svarbu, kad katechezėje mokykloje, parapijose, bendruomenėse būtų mokoma kas yra „pasaulio sutvėrimas“, kas yra Dievo vykdoma „išganymo istorija“, kas yra Jėzus Kristus, sakramentai, kokią viltį krikščionybė skelbia. Nes tiesiog baisu koks religinio neišprusimo lygis šiandien pasiektas.

Toliau savo kalboje pereidamas prie liturgijos temos, Benediktas XVI sakė, jog vis labiau mums aišku, kad liturgija nėra bendruomenės saviraiškos forma, bet priešingai – tai bendruomenės išėjimas iš paprasto buvimo savimi ir dalyvavimas vargšų puotoje, tapimas didžiąja bendruomene, kurią pats Dievas maitina. Tokia liturgijos samprata paaiškina ir dažnai keliamą klausimą kodėl tik šventimų sakramentą gavusieji gali sakyti homiliją. Jei spręstume vien funkcionalumo požiūriu, iš tiesų galėtų atrodyti visiškai teisinga, jei pavargusį, jau daug homilijų pasakiusį kunigą pavaduotų gerai pasiruošęs bendruomenės narys. Iš tiesų, vien funkcionalumo požiūriu, būtų visiškai suprantama, kas tas, kuris geriau sugeba, galėtų geriau pasitarnauti bendruomenei. Vis dėlto, negalima užmiršti, kad homilija nėra pertrauka liturgijos šventime, ne prakalba, sakoma tarp dviejų liturgijos dalių. Homilija yra sakramentinė Eucharistijos liturgijos dalis. Tačiau, antra vertus, negalime nematyti ir praktinės pusės: kiekvienas kunigas turi būti deramai rimtai pasiruošęs šitai Žodžio tarnystei.

Kitas dalykas, į kurį privalome atkreipti deramą dėmesį – tai Susitaikinimo sakramento šventimas. Šito sakramento mums reikia mokytis iš naujo. Jau vien antropologiniu požiūriu, žmogui labai svarbu atsiverti, prisipažinti klydus. Kaltės jausmo praradimas yra viena rimtesnių mūsų laikų problemų. Susitaikinimo sakramento esmė glūdi ne vien tame, kad mes gauname atleidimą, bet, taip pat tame, kad mes patys suprantame, jog mums atleidimo reikia. Abiem šiais požiūriais Susitaikinimo sakramentas yra lemtingai svarbus.

Tokios būtų kelios pagrindinės temos, kuriomis popiežius Benediktas XVI kalbėjo Šveicarijos vyskupams. (jm)