Vienas iš Rašto aiškintojų, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus
atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“
Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų
Dievas, yra vienintelis Viepats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa
širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk
savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. Tuomet
Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas
yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu
ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias
atnašas ir kitokias aukas“. Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė,
Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau
nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28-34).
* * *
Iš tiesų,
artimą reikia mylėti taip, kaip save patį.
Drauge meilė artimui susijusi su
sugebėjimu kažkiek pamiršti save, atsisakyti savo pranašumo.
Tai vadiname krikščionybės
paradoksu.
Žvelgiant grynai žmogiškai, atrodytų, kad meilė tarp žmonių visąlaik
turėtų menkėti. Kartais atrodo, kad ir gyvenimas patvirtina šią hipotezę. Žmonės,
aišku, nori būti mylimi, tačiau vis mažiau ir mažiau jų nori kažką duoti kitam.
Žinoma,
klausant Rašto aiškintojo žodžių, kuriuos patvirtino ir Išganytojas: Mylėti Dievą
visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį, svarbiau
už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas,- gali atrodyti, jog Dievas labiausiai
vertina vidinį nusiteikimą.
Vis tiktai, kalbant apie meilę, neįmanoma tylomis
apeiti klausimo apie asmeninį pasiaukojimą. Jei mylime, reikia paaukoti savo egoizmą,
vien savo patogumų ieškojimą, grynai savo interesus.
Nederėtų pamiršti, jog
šio sekmadienio Evangelijoje girdimas Jėzaus pokalbis su Rašto aiškintoju vyksta tuomet,
kai jau aiškiai jaučiamas kryžiaus šešėlis. Jėzus, artėdamas prie kančios, kalba apie
meilę žmogui.
Ko gero, artimo meilės sumenkėjimas mūsų laikais labai daug priklauso
nuo to, kad labai mažai kas mėgina ją susieti su atsižadėjimu ir auka. Meilė labai
dažnai atrodo menka, bejėgė, mažareikšmė, nes neturi atramos aukoje.
Žmonės
dažnai mano, jog meilę įmanoma išsaugoti, sekant instinktu ir nuotaika, pasiduodant
entuziazmui ir susižavėjimui, stengiantis aplenkti sunkumus ir išvengti skaudžių pasirinkimų.
Labai retai kas pagalvoja, kad kančia paprastai tik sustiprina meilę, o kryžius užtikrina,
kad meilė bus tikrai gili ir vaisinga. Juk paprastai mes visi labiau branginame tai,
už ką aukojomės.
Meilė artimui – tai nuolatinė kova su pačiu savimi. Ją nuolatos
reikia nuvalyti ir išmėginti. Atsižadėjimas reikalingas, kad meilė netaptų egoistinių
paieškų priemone.
Šiais laikais meilė ne kartą suvokiama, kaip kažkas malonaus,
lengvo, paviršutiniško. Daug malonių žodžių, svajonių ir linkėjimų pasipila, vien
užsiminus apie meilę.
Tačiau čia kalbama ne apie kažką praeinančio ar paviršutiniško.
Priešingai – tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Apie tai labai aiškiai mums
kalba Išganytojas.
Tačiau dar daugiau sunkumų savyje slepia kitas paradoksas.
Viešpats
neveltui supynė abu įsakymus į vieną.
Norėdami suprasti ir laikytis meilės
artimui, pirmiausia turime pripažinti Viešpatį Dievą. Drauge tuo pat metu neturime
kitokios galimybės priartėti prie Dievo, kaip eidami meilės artimui keliu.
Tik
tada, jei tikrai nuoširdžiai tikime Dievą, sugebame rimtai pažvelgti ir į savo pareigą
mylėti, kita vertus, tik meilė artimui paliudija, ar mūsų meilė Dievui yra tikra.
Klystume,
manydami, jog galėsime susitikti su Dievu akis į akį kažkokiame mistiniame pasaulyje,
jei šioje žemėje nematysime savo artimo.
Kaip tik šie paradoksai ir patvirtina,
kad tai, ką šiandien girdime Jėzaus lūpose, yra ne palengvinimas ir reikalavimų supaprastinimas
– daugelis būtų linkę apsiriboti vien tik vienapusiška veikla – bet atvirkščiai: viso
gyvenimo įjungimas į vieną didžiulę, nepaprastą meilę.
Taip suvokiant meilės
įstatymą, tikėjimas tampa visa apimančiu gyvenimo stiliumi. Neįmanoma viso gyvenimo
uždavinio įvykdyti tik atliekant religines praktikas. Yra dar daug kitų darbų ir pareigų,
kurioms nenustatomos nei valandos, nei dienos, ir kurių neįmanoma įvykdyti, atliekant
nustatytas apeigas.
Sutinkame žmones, kurie sako: Pakanka mylėti. Susidaro
įspūdis, jog jie nesuvokia, kad, iš tiesų mylint, nepakanka vien meilės, bet visąlaik
reikia daugiau ir daugiau.
Kai kam patinka šventojo Augustino posakis: Mylėk
ir daryk ką nori. Tai skamba labai gražiai, tačiau visa bėda, kad mylėdamas žmogus
negali daryti tai ką nori. Daug daugiau tenka sutikti su tuo, jog teks daryti kaip
tik tai, ko nenorime.
Yra tik viena galimybė: visą gyvenimą aukotis, kad galiausiai
pajėgtume suprasti, ką iš tiesų reiškia: mylėti Dievą ir artimą.