XXIX eilinio sekmadienio Evangelija bei pamokslas

Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10,35-45).



TARNAVIMO DŽIAUGSMAS

Kas iš jūsų įsigeis tapti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus jūsų vergas.

Krikščionys dažnai neteikia pakankamai reikšmės šiems Jėzaus žodžiams, gal kartais ir todėl, kad savo gyvenimą yra susitvarkę daugiausia pagal žemės didžiūnų nustatytas normas, tuo tarpu kaip tik šiais žodžiais Jėzus prabyla savo mokiniams apie tai, kokių principų turi būti laikomasi Jo sekėjų bendruomenėje. Galima sakyti, jog tai pirmosios krikščioniškos bendruomenės nuostatai, nors niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad vėliau, juos betobulinant, liko vien tik pavadinimas. Pradžioje Išganytojas daro savotišką ekskursiją į praeitį, savo mokiniams ir kitiems klausytojams apibūdindamas pasaulio valdovus.

Kai “valdovai”, “didžiūnai”, ministrai, įvairiausio plauko biurokratai, kurie atlieka savo darbą, naudodamiesi kitų patarnavimais, demonstruodami jėgą, galimybes, o svarbiausia - stengdamiesi būti visų matomi.

Regėdami šį tuštybės spektaklį, skirtą žmonių engimui, mokiniai privalo aiškiai suvokti, jog jų pašaukimas - elgtis priešingai.

Jėzus savotiškai negailestingas savo mokiniams. Jis sako: Ne taip bus su jumis. Tai ne linkėjimas ir ne įsakymas, o paprasčiausio fakto konstatavimas. Viešpats tarsi pastebėtų: Jei taip nebus, vadinasi, jūs nesate mano bendruomenės nariai. Išganytojas kategoriškai prieštarauja savo mokinių mėginimams galybę parodyti, naudojantis politikoje įprastais metodais. Jis pabrėžia, kad krikščionių bendruomenėje kiekvienas privalo jaustis kitų tarnu.

Verta pažymėti ir perėjimą Jėzaus kalboje nuo bus jūsų tarnas į bus jūsų vergas. Tarnas daugiau reiškia paprastą patarnautoją, tuo tarpu vergas neturi nieko sau. Visas jo darbas, visas laikas yra skirtas kito gerovei.

Todėl valdžia Bažnyčioje turi būti vertinama tiek, kiek tai atneša naudos kitiems. Ji visiškai nepriklauso nuo paties tarnavimo, ypač, jei to siekiama, norint iškilti. Toks požiūris būtų veidmainiškas. Tik tas, kuris neturi, atrodytų, jokios vertės ir viską atiduoda kitam, turi tikrąją valdžią.

Labai gali būti, kad toji valdžia nėra apvainikuota aukštais titulais ir šiltomis vietomis, bet tik ji vienintelė turi vertę Dievo akyse.

Viešpats nesitenkina, panaikindamas įvairius laipsnius, abstrakčiai kalbėdamas apie nusižeminimą ar pateikdamas praktiško elgesio taisykles. Jis kur kas labiau trokšta pakeisti žmonių mąstyseną, trokšta, kad žmonės “valdžios geismą” paverstų į džiaugsmą sunykti ir tarnauti, visiškai išraunant žmogaus troškimą valdyti kitą žmogų.

Neveltui, baigęs kalbėti apie šį, žmonių akimis, praktiškai neįmanomą modelį, Jėzus nedvejodamas, kaip pavyzdį, pateikia save patį: Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir atiduotų savo gyvybės už daugelį.

Biblinėje tradicijoje Žmogaus Sūnus reiškia tą, kuris iš Dievo gavo “galybę, garbę ir karalystę”. Jėzus drąsiai keičia šį įvaizdį, pabrėždamas, jog galybės Jis pats turi tiek, kiek tarnauja, garbės Jam priklauso tiek, kiek Jis nusižemina, o karališkosios valdžios turi tiek, kiek sugeba atiduoti savo gyvybės auką.

Kartais atrodo, kad krikščionys taip niekuomet ir nesugebėjo pažinti tikro tarnavimo džiaugsmo. Galbūt, taip yra todėl, kad mes nesuvokiame, ką reiškia atiduoti save. (Mons. Adolfas Grušas)