Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės apie šv. Paulių santrauka.

Prieš savaitę skaityta katecheze apie Judą Iskarijotą baigęs dvylikai apaštalų skirtą ciklą, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie irgi apaštalu tituluojamą šv. Paulių. Pašnekesiu apie šv. Paulių Popiežius pradėjo naują katechezių ciklą, kuriame bus kalbama apie svarbiausius pirmųjų Bažnyčios gyvavimo metų ir dešimtmečių personažus.

Skirtingai negu apie kai kuriuos Jėzaus žemiškojo gyvenimo metu pašauktus apaštalus, apie prisikėlusio Jėzaus pašauktą šv. Paulių žinome gana daug. Žinių apie jį semiamės ne tik iš Luko surašytų Apaštalų Darbų, bet taip pat iš paties Pauliaus laiškų, kurie mums be tarpininkų atskleid˛ia jo charakterį ir mąstyseną. Lukas mus informuoja, kad tikrasis Pauliau vardas buvo Saulius, tai yra, kad jis vadinosi tuo pačiu vardu kaip ir karalius Saulius; kad jis buvo diasporos žydas, kilęs iš Tarso miesto, esančio tarp Anatolijos ir Sirijos. Būdamas dar labai jaunas jis atvyko į Jeruzalę ir studijavo Mozės teisę pas garsųjį rabiną Gamalielį. Tačiau kartu jis išmoko ir palapinių siuvėjo amato, kurio dėka vėliau galėjo pats išsilaikyti ir nebūti našta bendruomenėms.

Lemtingas jam buvo susidūrimas su krikščionių bendruomene, tai yra su tais, kurie, kaip anuomet buvo sakoma, rinkosi naują kelią, kurio centre buvo ne Dievo Įstatymas, bet Jėzaus asmuo – jo mirtis ir prisikėlimas bei su tuo siejamas nuodėmių atleidimas. Stropiam žydui Pauliui toks mokymas buvo nepriimtinas ir skandalingas, dėl to jis jautė pareigą kovoti su tuo nauju tikėjimu ir tai jis darė ne tik Jeruzalėje, bet ir už jos ribų. Ir būtent kelionėje į Damaską, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, paties Pauliaus žodžiais, jis buvo Kristaus „pagautas“ (Fil 3, 12). Tą akimirką radikaliai pasikeitė visas Pauliaus gyvenimas. Viskas, kas iki to momento jam buvo svarbu ir vertinga, staiga tapo tik „nuostoliu“ ir „sąšlavomis“ (Fil 3, 7-10). Nuo to momento Paulius visas savo jėgas skyrė Kristui ir jo Evangelijai. Jis tapo tikruoju apaštalu, besistengiančiu „visiems tapti viskuo“ (1 Kor 9, 22).

Iš čia mes galime pasimokyti labai svarbaus dalyko: Jėzus Kristus turi būti mūsų gyvenimo centras; mumyse, mūsų laikysenoje, turi atsispindėti susitikimas su juo, mumyse turi būti matoma bendrystė su Kristumi ir su jo Žodžiu. Kita Pauliaus mums palikta pamoka – tai jo veiklai būdingas visuotinumas. Suprasdamas Jėzaus Kristaus atnešto išganymo visuotinumą, jis visas savo jėgas skyrė Gerosios Naujienos skelbimui pagonims. Nuo pat pradžių jis suprato, kad ši nauja tikrovė negali ribotis tik viena tauta, bet kad ji skirta visiems, nes Dievas yra visų Dievas. Savąsias keliones Paulius pradėjo Antiochijoje, kur skelbė Evangeliją graikams ir kur tikintieji Kristų pirmą kartą buvo pavadinti krikščionimis. Po to Paulius nukeliavo į Kiprą, kelis kartu lankė Mažosios Azijos sritis, pasiekė Europą. Pauliaus apaštališkoje misijoje, žinome, nestigo ir sunkumų. Jis pats pasakoja: „Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis“ (2 Kor 11, 23-28). Iš Laiško Romiečiams (15, 24.28) žinome apie jo troškimą keliauti į Ispaniją, tai yra į labiausiai į vakarus nutolusį tuo metu žinomo pasaulio pakraštį, ir ten skelbti Evangeliją.

Kaipgi nesigėrėti tokiu žmogumi! Kaip nedėkoti Viešpačiui už tokį apaštalą! Savaime suprantama, kad jis nebūtų įstengęs viso to nuveikti, jei nebūtų priežasties, absoliučiai pralenkiančios visas kitas priežastis ir įveikiančios visas, net ir neįveikiamomis atrodančias kliūtis. Žinome, kad ta priežastis yra Jėzus Kristus, apie kurį Paulius sakė: „Kristaus meilė valdo mus... kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“, dėl mūsų, dėl mūsų visų.

Galiausiai Romoje, valdant imperatoriui Neronui, apaštalas Paulius davė aukščiausią liudijimą – paguldė galvą už Kristų. Tepadeda mums Viešpats sugebėti savo gyvenime vykdyti apaštalo Pauliaus paliktą priesaką: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1). (jm)