Kardinolas Sodano davė interviu vengrų spaudai.

Vengrijoje ką tik pasibaigus 1956 metų sukilimo jubiliejaus iškilmėms, Budapešto katalikų savaitraštis „Uj Ember“ antradienį pasirodžiusiame numeryje spausdina interviu su jubiliejiniuose renginiuose dalyvavusiu popiežiaus Benedikto XVI legatu, Kardinolų kolegijos dekanu ir buvusiu Vatikano Valstybės sekretoriumi, kardinolu Angelo Sodano. Pokalbyje su savaitraščio bendradarbe kardinolas apžvelgia karaliaus šv. Stepono krikštu prasidėjusią Vengrijos Valstybės ir Bažnyčios istoriją, daugiausia dėmesio skirdamas antrajai dvidešimtojo amžiaus pusei. Sovietų Sąjungos primestos komunistinės santvarkos įsitvirtinimas besibaigiant II Pasauliniam karui, sukilimas prieš ją 1956 metais, kardinolo Jozsefo Mindszenty likimas – tai, pasak kardinolo Sodano, skausmingiausi ir sudėtingiausi tūkstantmetės Vengrijos istorijos momentai. Interviu taip pat daug dėmesio skiriama Vengrijos vietai vadinamojoje Šventojo Sosto „Rytų politikoje“, kurios vienas aktyvių vykdytojų buvo ir pats kardinolas Sodano, tuo metu dar būdamas jaunas Vatikano diplomatas ir tuometinių Šv. Sosto diplomatijos vadovų – kardinolo Casaroli, arkivyskupų Cheli ir Poggi bendradarbis. Vengrijos katalikų savaitraščiui duotame interviu kardinolas Sodano mini savo vizitus 1970 ir 1978 metais, kuomet buvo mezgami trapūs kontaktai su tuometine Vengrijos komunistų valdžia, siekiant sutvirtinti komunistų išardytą katalikų Bažnyčios hierarchinę struktūrą ir laimėti bent kulto bažnyčiose laisvę Vengrijos katalikams. Minimi taip pat istoriniai popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymai jau laisvoje Vengrijoje 1991 ir 1996 metais. Gana daug dėmesio skirta 2000 metų rugpjūtį Budapešte vykusioms Vengrijos valstybės kūrėjo šv. Stepono vainikavimo tūkstantųjų metinių iškilmėms, kuriose, kaip popiežiaus Jono Pauliaus II legatas, dalyvavo būtent kardinolas Sodano. Galiausiai, interviu pabaigoje, kardinolas linkėjo, kad tas tūkstantmetis tarpusavyje susipynusios tautinės ir krikščioniškos istorijos palikimas būtų ir šiandien deramai įvertintas ir branginamas, nes jis buvo tas pagrindas, kuris padėjo vengrų tautai ištverti ir įvairias tolimesnės praeities negandas, ir dvidešimtojo amžiaus priespaudą. (jm)