Sekmadienio vidudienį Popiežius kalbėjo apie sekmadienį švęstą Misijų dieną, o taip pat pasveikino Ramadano pasninką užbaigiančius musulmonus.

Sekmadienio vidudienio maldos proga sakytą kalbą popiežius Benediktas XVI skyrė šį sekmadienį, spalio 22-ąją, minėtai Pasaulinei misijų dienai.

Pirmiausia Popiežius priminė šios, jau aštuoniasdešimtą kartą minėtos pasaulinės dienos kilmę. 1925-aiais jubiliejiniais šventaisiais metais popiežiaus Pijaus XI sprendimu, kaip vienas jubiliejaus renginių, Vatikane buvo atidaryta didžiulė liaudies dailės eksponatų iš misijų kraštų paroda. Jos tikslas buvo sužadinti didesnį Vakarų krikščionių domėjimąsi misijų kraštais, paskatinti Vakaruose gyvenančių krikščionių didesnį solidarumą su jaunomis Bažnyčiomis ir jose dirbančiais misionieriais. Paroda turėjo didelį pasisekimą. 1927 metais popiežius Pijus XI misijoms skirtos laikinos pardos pagrindu įkūrė nuolatinę misijų – etnologinę ekspoziciją Vatikano muziejuose. Tais pačiais metais taip pat buvo pirmą kartą paminėta Pasaulinė misijų diena, nuo to laiko minima kasmet.

Šiemetinės misijų dienos tema: „Artimo meilė – misijos siela“.

Iš tiesų,- sakė popiežius Benediktas XVI sekmadienio vidudienį,- jei misijos negaivintų meilė, ji būtų ne misija, o tik filantropinė ir socialinė veikla. Tuo tarpu krikščionys vadovaujasi apaštalo šv. Pauliaus žodžiais: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5, 14). Meilė, kuri paskatino Tėvą siųsti į pasaulį savo Sūnų, ir Sūnų – aukotis už mus iki kryžiaus mirties; tos pačios meilės Šventoji Dvasia pripildo tikinčiųjų širdis. Kiekvienas pakrikštytasis, kaip su vynmedžiu tvirtai suaugusi šakelė, gali bendradarbiauti Kristaus misijoje, kurią trumpai galima šitaip apibūdinti: skelbti kiekvienam žmogui gerąją naujieną, kad Dievas yra meilė ir dėl to jis nori išganyti pasaulį.

Misija gimsta širdyje, gimsta tuomet, kai žmogus stabteli prie kry˛iaus, kai pamatęs pervertą Nukryžiuotojo šoną pasijunta esąs mylimas ir pats užsidega troškimu mylėti, būti susitaikinimo ir gailestingumo įrankiu. Popiežius paminėjo šv. Pranciškų Asyžietį, kurio atsivertimas ir misija prasidėjo būtent klūpant prie kryžiaus, iš kurio prabilęs Kristaus balsas ragino Asyžietį eiti taisyti griūvančių Dievo namų. Tie namai – tai ir žmogaus gyvenimas, kurį reikia nuolat „taisyti“ atsivertimu; drauge tai ir Bažnyčia, pastatyta ne iš plytų, bet iš žmonių; tai ir visa ˛monija, kurioje Dievas gyvena. Šventieji ir kankiniai liudija, kad misija visuomet prasideda Dievo meilės perkeistoje širdyje. Misija – tai tarsi statybų aikštelė, kurioje kiekvienas gali surasti sau darbo; kiekvienas, kas stengiasi kurti Dievo karalystę pirmiausia savo šeimoje, kas krikščioniška dvasia atlieka savo profesines pareigas, kas ryžtasi Viešpačiui aukoti visą savo gyvenimą, kas sekdamas Jėzų – gerąjį Ganytoją priima šventimų sakramentą ir tarnauja Dievo tautai, kas keliauja į tolimus kraštus trokšdamas skelbti Kristų jo dar nepažįstantiems. Tepadeda mums Švenčiausioji Mergelė Marija, kad mes kiekvienas, ten kur mums Apvaizdos skirta, kupini vis naujo užsidegimo džiugiai ir drąsiai vykdytume savo misiją.

Po drauge su šv. Petro aikštėje buvusiais maldininkais kalbėtos vidudienio maldos, popiežius Benediktas XVI dar tęsė savo kalbą ir pirmiausia pasveikino viso pasaulio musulmonus, užbaigiančius Ramadano pasninko mėnesį. Visiems linkiu ramybės ir taikos,- sakė Popiežius. Kalboje po vidudienio maldos Šv. Tėvas taip pat dar kartą pareiškė solidarumą kenčiantiems Irako gyventojams, kurie dažnai kenčia smurtą vien dėl to, kad yra krikščionys, šiitai arba sunitai. Raginu visus drauge su manimi maldauti Visagalį, kad įkvėptų tikėjimo ir drąsos religiniams ir politiniams vadovams, tiek vietiniams, tiek ir tarptautinėje bendruomenėje, kad jie sugebėtų padėti irakiečių tautai sėkmingai eiti tėvynės atstatymo keliu, kad būtų siekiama pusiausvyros, tarpusavio pagarbos, suprantant, jog irakiečių visuomenės komponentų įvairovė yra jos turtas. (jm)