Penktadienį Vatikano spaudos salės konferencijoje Ramadano pabaigos proga buvo paskelbtas
ir pristatytas laiškas musulmonams. Jau tapo tradicija, kad baigiantis Ramadano mėnesiui
Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba pasiunčia laišką musulmonams. Šiuo laišku
musulmonai yra pasveikinami su jiems svarbia švente, o taip pat pakviečiami apmąstymams
ir diskusijai.
Devintasis musulmonų kalendoriaus Ramadano mėnuo yra išskirtinis
Islamo išpažinėjams. Pagal jų tikėjimo tradiciją būtent šį mėnesį buvo apreikštas
Koranas, musulmonų šventraštis. Kiekvienam sveikam musulmonui privalu visą šį mėnesį
pasninkauti, šitokiu būdu šį laiką skiriant Dievui ir išskaistinant savo dvasią bei
kūną. Ramadano pabaiga pažymima didele, džiaugsminga ir visos musulmonų bendruomenės
švenčiama Id al-Fidr švente. Šiais metais šią šventę numatyta švęsti spalio 23 dieną.
Apžvelkime
svarbiausias kreipimosi į musulmonus mintis.
Jo tema yra „Krikščionys ir musulmonai:
pasitikinčiame dialoge priimti mūsų pasaulio iššūkius“.
Laiškas musulmonams
Ramadano pabaigos proga tarsi pratęsia ir užbaigia popiežiaus Benedikto XVI linkėjimus
Ramadano pradžios proga, išsakytus per susitikimą su musulmonų daugumos valstybių
diplomatais, akredituotais prie Šventojo Sosto, islamiškos konferencijos organizacijos
stebėtojais ir Italijos musulmonų bendruomenių atstovais šio rugsėjo 25 dieną.
Jis
perduoda pačius šilčiausius taikos, ramybės ir džiaugsmo musulmonų širdyse, namuose
ir šalyse linkėjimus. Laiške pabrėžiama, jog gražu su musulmonais dalintis šiuo jiems
tokiu svarbiu laiku dialogo, kartais sunkaus, bet kaip niekad būtino kontekste.
Laiške
paminimos mūsų laikmečio rykštės: neteisingumas, skurdas, įtampos ir konfliktai valstybių
viduje ir tarp jų pačių, o ypač skaudūs yra prievartos proveržiai. Tiek krikščionys,
tiek musulmonai negali likt abejingi šioms problemoms. Viena vertus, jų religijos
teikia daug reikšmės solidarumui, meilei, užuojautai. Kita vertus, jų abejingumas
padarytų jų išpažįstamas religijas mažai tikėtinomis pasaulio akyse.
Krikščionys
ir musulmonai turi įnešti savo indėlį sprendžiant pasaulio problemas. Jų veikimo pagrindas
ir motyvacija yra religinio pobūdžio.
Krikščionims Dievo meilė negali būti
atskiriama nuo artimo meilės. „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų,
– tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato”
(1 Jn 4,20). Kad meilė būtų tikėtina, ji turi būti konkreti.
Todėl musulmonai
laiške kviečiami veikti, kur įmanoma, kartu ir atsiliepti į stokojančiųjų poreikius
bei lūkesčius, kartu meldžiant Dievą, kad nepritrūktų drąsos ir ryžto. Pasauliui reikia
vienas kitą gerbiančių ir kartu veikiančių krikščionių bei musulmonų, taip liudijant
Dievo šlovę ir dirbant visų žmonių gėriui.
Popiežiškosios tarpreliginio dialogo
tarybos laiškas musulmonams išverstas į 20 kalbų ir bus išsiųstas vyskupams, kad šie
jį įteiktų jų kaimynystėje esančioms musulmonų bendruomenėms. Tokiu būdu laiškas gali
pasiekti tikrai nemažą ratą Islamo išpažinėjų. Panašūs laiškai yra siunčiami budistams
ir induistams. (rk)