Laiškas musulmonams Ramadano pabaigos proga

Penktadienį Vatikano spaudos salės konferencijoje Ramadano pabaigos proga buvo paskelbtas ir pristatytas laiškas musulmonams. Jau tapo tradicija, kad baigiantis Ramadano mėnesiui Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba pasiunčia laišką musulmonams. Šiuo laišku musulmonai yra pasveikinami su jiems svarbia švente, o taip pat pakviečiami apmąstymams ir diskusijai.

Devintasis musulmonų kalendoriaus Ramadano mėnuo yra išskirtinis Islamo išpažinėjams. Pagal jų tikėjimo tradiciją būtent šį mėnesį buvo apreikštas Koranas, musulmonų šventraštis. Kiekvienam sveikam musulmonui privalu visą šį mėnesį pasninkauti, šitokiu būdu šį laiką skiriant Dievui ir išskaistinant savo dvasią bei kūną. Ramadano pabaiga pažymima didele, džiaugsminga ir visos musulmonų bendruomenės švenčiama Id al-Fidr švente. Šiais metais šią šventę numatyta švęsti spalio 23 dieną.

Apžvelkime svarbiausias kreipimosi į musulmonus mintis.

Jo tema yra „Krikščionys ir musulmonai: pasitikinčiame dialoge priimti mūsų pasaulio iššūkius“.

Laiškas musulmonams Ramadano pabaigos proga tarsi pratęsia ir užbaigia popiežiaus Benedikto XVI linkėjimus Ramadano pradžios proga, išsakytus per susitikimą su musulmonų daugumos valstybių diplomatais, akredituotais prie Šventojo Sosto, islamiškos konferencijos organizacijos stebėtojais ir Italijos musulmonų bendruomenių atstovais šio rugsėjo 25 dieną.

Jis perduoda pačius šilčiausius taikos, ramybės ir džiaugsmo musulmonų širdyse, namuose ir šalyse linkėjimus. Laiške pabrėžiama, jog gražu su musulmonais dalintis šiuo jiems tokiu svarbiu laiku dialogo, kartais sunkaus, bet kaip niekad būtino kontekste.

Laiške paminimos mūsų laikmečio rykštės: neteisingumas, skurdas, įtampos ir konfliktai valstybių viduje ir tarp jų pačių, o ypač skaudūs yra prievartos proveržiai. Tiek krikščionys, tiek musulmonai negali likt abejingi šioms problemoms. Viena vertus, jų religijos teikia daug reikšmės solidarumui, meilei, užuojautai. Kita vertus, jų abejingumas padarytų jų išpažįstamas religijas mažai tikėtinomis pasaulio akyse.

Krikščionys ir musulmonai turi įnešti savo indėlį sprendžiant pasaulio problemas. Jų veikimo pagrindas ir motyvacija yra religinio pobūdžio.

Krikščionims Dievo meilė negali būti atskiriama nuo artimo meilės. „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato” (1 Jn 4,20). Kad meilė būtų tikėtina, ji turi būti konkreti.

Todėl musulmonai laiške kviečiami veikti, kur įmanoma, kartu ir atsiliepti į stokojančiųjų poreikius bei lūkesčius, kartu meldžiant Dievą, kad nepritrūktų drąsos ir ryžto. Pasauliui reikia vienas kitą gerbiančių ir kartu veikiančių krikščionių bei musulmonų, taip liudijant Dievo šlovę ir dirbant visų žmonių gėriui.

Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos laiškas musulmonams išverstas į 20 kalbų ir bus išsiųstas vyskupams, kad šie jį įteiktų jų kaimynystėje esančioms musulmonų bendruomenėms. Tokiu būdu laiškas gali pasiekti tikrai nemažą ratą Islamo išpažinėjų. Panašūs laiškai yra siunčiami budistams ir induistams. (rk)