Popiežius Benediktas XVI paskelbė keturis naujus šventuosius

Sekmadienį, 10 val. ryte Vatikano šv. Petro bazilikos aikštėje popiežius Benediktas XVI aukojo šv. Mišias, kurių metu paskelbė keturis naujus šventuosius, tai: vysk. Rafael Guìzar Valencia, Švenčiausiųjų Širdžių seserų saleziečių kongregacijos įkūrėjas kun. Filippo Smaldone, Nuolankiųjų mokytojų kongregacijos įkūrėja Rosa Venerini bei vienuolė Teodora Guerin (Anne-Thérèse), Švč. Mergelės Marijos Apvaizdos „Ad Nemus“ kongregacijos įkūrėja.

*

Rafael Guìzar Valencia gimė 1878 balandžio 26 d. Meksikoje. Lankė tėvų jėzuitų įkurtą mokyklą, 1894 metais įstojo į Zamoros diecezinę seminariją. Būdamas 23 metų amžiaus gavo kunigystės šventimus. Pirmaisiais kunigavimo metais aktyviai apaštalavo, lankydamas savo vyskupijos tikinčiuosius, o 1905 metais buvo paskirtas apaštališkuoju misijonieriumi ir Zamoros seminarijos dvasios tėvu. 1911 metais Meksikos sostinėje įkūrė modernią spaustuvę, kur pradėjo leisti katalikišką žurnalą, tačiau revoliucionieriai privertė nutraukti leidybą. Kunigas Guizar buvo priverstas slapstytis ir kad galėtų teikti žmonės sakramentus, keliaudavo persirengęs gatvės prekeiviu, gydytoju ar muzikantu. Tačiau galiausiai 1915 metais buvo priverstas palikti savo kraštą ir pasitraukti į Jungtines Amerikos Valstijas. O po metų išvyko į Gvatemalos Respubliką, kur aktyviai misionieriavo. Garsas apie jo veiklą labai greitai pasklido ir buvo pakviestas misijonieriauti Kuboje. 1919 metais Kuboje gavo vyskupo šventimus bei buvo paskirtas Veracruz vyskupijos ordinaru. Įkūrė seminariją, kurią dėl persekiojimų perkėlė į Meksiką ir kuri slaptai veikė 15 metų. Iš 18 vyskupystės metų, devynis praleido tremtyje arba pogrindyje, nes buvo persekiojamas ir buvo bandoma jį nužudyti. 1937 metų pabaigoje dėl patirto sunkaus širdies smūgio nebepakilo iš ligos patalo. Vyskupas Rafael Guìzar Valencia mirė1938 metais, Meksikos sostinėje. 1995 metais popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, o šį sekmadienį popiežius Benediktas vyskupą kanonizavo. Jis yra pirmasis Pietų Amerikos vyskupas paskelbtas šventuoju.

*

Kunigas Filippo Smaldone gimė 1848 metais. Dar seminarijoje studijuodamas pasišventė kurčnebylių, kurių jo gimtajame Neapolyje buvo labai daug, globai. 1871 metais gavo kunigystės šventimus. Neapolyje siaučiant marui, jaunas kunigas parodė savo didvyrišką artimo meilę sergantiems. Galiausiai pats užsikrėtė maru, tačiau stebuklingai išgijo, prašant Pompėjos Dievo Motinos užtarimo. Siekdamas savo pastoracinę veiklą nukreipti į kurčnebylius, persikėlė gyventi kartu su grupe kunigų bei pasauliečių, kurie norėjo įkurti kunigų saleziečių kongregaciją. Tuo metų įgijo pedagoginę patirtį, palaipsniui planavo įkurti atitinkamą struktūrą, kurioje būtų slaugomi, mokomi kurčnebyliai bei jiems teikiama krikščioniška ir žmogiška pagalba. 1885 metais Lecce mieste jo rūpesčiu buvo įkurtas institutas kurčnebyliams. Kunigas Smaldone prisidėjo prie Švenčiausiųjų Širdžių seserų saleziečių kongregacijos, kuriai buvo pavesta rūpintis šiuo institutu, įkūrimo. Buvo uolus kunigas, pasižymėjo karštu eucharistiniu pamaldumu, buvo daugelio religinių bendruomenių dvasios tėvu, įkūrė Eucharistijos adoruotųjų draugiją, buvo net apdovanotas „Pro Ecclesia et Pontifice“ kryžiumi. Kunigas Smaldone, sulaukęs 75 metų mažiaus, mirė 1923 metais. 1996 metų gegužės 12 d. popiežius Jonas Paulius II kunigą Filippo Smaldone paskelbė palaimintuoju.

*

Rosa Venerini gimė 1656 metais netoli Romos esančiame nedideliame Viterbo miestelyje. Jau būdama 7 metų amžiaus pašventė save ir savo gyvenimą Dievui. 1967 metais įstojo į Šv. Katerinos domininkonių vienuolyno noviciatą. Tačiau, netrukus mirus jos tėvui, Rosa grįžo namo slaugyti mamos. Jos šeimą lydėjo nelaimės, vos 27 metų mirė jos brolis, po kelių mėnesių mirė motina. Tačiau Rosa Venerini troško veikti Dievo garbei. 1684 metų pavasarį pradėjo kviesti kaimynes kalbėti rožančių ir dalintis mintimis. Rosa labai greitai suvokė, kad žmonės buvo kultūrinio, dvasinio ir moralinio skurdo vergai, kad yra būtinas jaunimo krikščioniškas formavimas ir švietimas ir kad tam yra reikalinga mokykla. 1685 metais, padedant Viterbo vyskupui, atidarė savo pirmąją mergaičių mokyklą. Tačiau susilaukė vietos klero priekaištų, nes jautėsi praradę išskirtinę teisę mokyti katekizmo, bei kilmingųjų pasipiktinimo, nes Rosa rūpinosi švietimu mergaičių iš žemesnio socialinio rango. Nežiūrint visų sunkumų, jos geniali idėja susilaukė pripažinimo ir ji buvo pakviesta Montefiascone vyskupijoje steigti mokyklas. Šioje vyskupijoje per 2 metus įsteigė net 10 mokyklų. 1706 metais atvyko į Romą, kur taip pat norėjo įkurti mokyklą, tačiau šį kartą lydėjo nesėkmė. Ir tik 1713 metais Romos centre atvėrė duris mergaičių mokykla, kurią 1716 metais aplankė popiežius Klemensas XI. Popiežius, lydimas aštuonių kardinolų, pats panoro pasiklausyti Venerini pamokų. Nuo to momento kardinolai ir valdytojai pageidavo, kad ir jų žemėse būtu steigiamos panašios mokyklos. Rosa Venerini švietimo misiją vykdė ne tik mokyklose, bet ir kiekvienu momentu skelbė Dievo meilę, slaugė ligonius, guodė jai pavestuosius, kvietė nusidėjėlius į atgailą, šelpė vargšus. Rosa Venerini, įsteigusi daugiau nei 40 mokyklų įvairiuose Italijos miestuose, mirė Romoje 1728 metais. Jos pradėtą darbą tęsė Nuolankiųjų mokytojų kongregacijos seserys, kurios šiandien darbuojasi Indijoje, Brazilijoje, Cilėje, Rumunijoje, Albanijoje bei kitose kraštuose. Rosa Venerini palaimintąja paskelbė popiežius Pijus XII 1952 metais.

*

Šį sekmadienį šventąja buvo paskelbta taip pat ir vienuolė Teodora Guerin, gimusi Prancūzijoje 1798 metais. Jos tikrasis vardas yra Ona Teresė. Būdama 10 metų amžiaus priėmė pirmąją Komuniją. Tą kartą parapijos kunigui prisipažino norinti tapti vienuole. 25 metų amžiaus įstojo į Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyną, pasirinkdama šv. Teodoros vardą. Nežiūrint silpnos sveikatos, 1840 metais jai buvo pavesta įkurti Jungtinėse Amerikos Valstijose naują Apvaizdos seserų kongregacijos misiją ir rūpintis naujų seserų vienuolių formacija. Vienuolė viename iš savo laiškų, siustų į Prancūziją, rašė: „Mūsų viltis yra Dieviška Apvaizda, kuri iki šiol mus saugojo ir kuri kažkokių būdu pasirūpins mūsų būsimaisiais poreikiais.“ Pirmais metais po įsikūrimo Amerikoje, Teodorai teko patirti daugelį išbandymų: vietos žmonių priešišką nusistatimą prieš katalikus, išdavystes, nesusipratimus, kongregacijos skilimą, gaisrą, nunaikinusį nuimtą derlių. Tačiau pavyko jai įsteigti pirmąją kongregacijos Akademiją bei dvi mokyklas Ilinojaus ir Indianos valstijose. Vienuolė Teodora pasižymėjo sugebėjimu kiekviename žmoguje pažadinti gerąją pusę, pasiekti sunkiai įgyvendinamus tikslus, bet svarbiausia mylėjo Dievą ir artimą, tarnavo ir meldėsi už visus. Praėjus 16 metų nuo įsikūrimo Indianos valstijoje, Teodora Guerin mirė 1856 m., palikdama ateinančioms kartoms savo šventumo, dorybių, meilės ir tikėjimo pavyzdį. (kl)