Pasaulinė būsto diena

Jungtinių Tautų Organizacija nutarė pirmąjį spalio mėnesio pirmadienį skirti žmonių gyvenimo sąlygų ir pamatinės teisės į būstą apsvarstymui, paskelbdama šią dieną „Pasauline būsto diena“. Ji buvo minima daugelyje šalių, tačiau pagrindinis įvykis vyko Italijos mieste Neapolyje.

Šios Pasaulinės būsto dienos tema buvo „Miestai – vilties magnetai“. Anot statistinių duomenų, jei 1950 miestuose gyveno trečdalis planetos gyventojų, tai šiuo metu gyvena daugiau nei pusė. Be abejonės, ši tendencija išliks ir ateityje. Tad miestas tikrai tampa žmonių giminės gyvenimo vieta.

Tokio didelio žmonių skaičiaus koncentracija mieste nulemia visą eilę socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių iššūkių bei problemų.

Pasaulinės būsto dienos minėjime Neapolyje, tema „Miestas – kultūrų sankryža ir multikultūrinis projektas“, kalbėjo ir arkivyskupas Agostino Marchetto, Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos sekretorius.

Anot arkivyskupo, vis dažniau skirtingų kultūrų žmonėms tenka susitikt ir gyvent kartu vienoje teritorijoje. Tai ypač susiję su nacionaline ir tarptautine migracija į išvystytas industrines zonas ir miestus.

Susiduria skirtingas būdas matyti ir vertinti, reaguoti, susiduria nevienodos vertybės ir skirtingos kalbos. Kai migrantų skaičius pasiekia tūkstančius ir šimtus tūkstančių, nei migrantai, nei vietiniai gyventojai nebegali likt abejingi vieni kitiems. Pasaulyje susidarė iki šiol neregėto kultūrinio ir religinio pliuralizmo situacija.

Tiek vietiniai, tiek atvykėliai susitikdami vienoje vietoje yra verčiami įsisąmoninti savo kultūrinę tapatybę, kuri yra žmogaus realizavimosi būdas ir buvimo tos, o ne kitos tautos atstovu pamatas, sąryšis su savo gyvenamąja vieta.

Argi tokia situacija nesukelia tapatybių konflikto? Kaip išvengti mums žinomų dramatiškų etninių ir kultūrinių, tad ir religinių susidūrimų pasekmių? Ar galima rasti, sukurti tokį rėmą, kurio viduje kultūriniai skirtumai netrukdytų pripažinti kitą, kuris neverstų kito ištirpdyti ir asimiliuoti? Ar įmanoma pusiausvyra tarp nuosavo identiteto ir kito pripažinimo? O gal kultūriniai skirtumai atima galimybę susikalbėti?

Arkivyskupas Marchetto išreiškė įsitikinimą, kad neišvengiamos įtampos, kylančios susidūrus kultūroms, gali ir turi būti valdomos, paverčiamos į visai žmonijai naudingus procesus. Yra būtina pripažinti ir gerbti kiekvienos kultūros savybes, tačiau taip pat būtina pripažinti kiekvienos kultūros, kaip istorinio ir nuo žmogaus priklausančio darinio, ribas. Toks ribų pripažinimas nenuneigia savos ar kitos kultūros vertės, tačiau atveria galimybę teigiamai tarpusavio sąveikai, nebežiūrint į kitą kaip į grėsmę.

Teigiamas žvilgsnis į kitą kultūrą didele dalimi yra auklėjimo pasekmė, reikia išmokti taip žvelgti. Tad jei norime, kad visuomenė to išmoktų, reikia į tai orientuoti visą auklėjamąją-mokyklinę sistema, ta linkme turi eiti ir masinės komunikacijos priemonės, ypač televizija. (rk)