„Ne! jėgos ideologijai“ – popiežiaus Benedikto XVI pasiuntinio kalba Jungtinių Tautų Organizacijos 61 generalinėje asamblėjoje.

Jau baigėsi 10 dienų trukę Jungtinių Tautų Organizacijos 61 generalinės asamblėjos bendrieji debatai. Juose pasisakė ir Šventojo Sosto delegacijos vadovas arkivyskupas Giovanni Lajolo, Vatikano gubernatūros pirmininkas, prieš tai ilgus metus dirbęs Vatikano santykių su valstybėmis sekretoriumi.

Šiandienos pasaulis ir jėgos ideologija

Dar visai neseniai, pažymėjo arkivyskupas Lajolo, atrodė, kad pasaulis žengia pirmyn į globalinį kaimelį, taikus ir kontroliuojamas. Bet šiandien jau aišku, tikrovė yra vis daugiau ir daugiau suskilusi. Pasaulis yra suskaidytas kultūrų, tikėjimų, materialinės pažangos lygio, nuostatų dėl jėgos, autoriteto ir kooperacijos. O mūsų pastangos derinti skirtumus pasirodė esančios per mažos.

Kaip elgtis esant skirtumams? Daugelis, ar tai būtų pasaulyje įtakinga valstybė, ar iš priespaudos norinti išsivaduoti neturtinga tauta yra gundomi manyti, jog vienintelis būdas išspręsti nesutarimus tarp žmonių ir valstybių yra jėga. Ši jėgos ideologija ypač pavojinga tuo, kad pateisina apribojimų jėgos naudojimui panaikinimą. Ji gali eiti iki to, kad branduolinio ginklo turėjimas tampa nacionalinio pasididžiavimo elementu. O juk šiuo metu 8 valstybių turimų 27 000 branduolinių galvučių pakaktų sunaikinti pasaulį daugelį kartų.

Seni ir nauji Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai

Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas buvo vedamas kitokio žmonių santykių reguliavimo supratimo: taiką užtikrins tik saugus ir orus visų žmonių gyvenimas. Tačiau prasidėjęs Šaltasis karas labai apribojo šio supratimo įgyvendinimą. Pasibaigus Šaltajam karui ir prasidėjus naujam tūkstantmečiui, nepaisant naujų etninių ir religinių konfliktų, atsirado naujų galimybių realizuoti žmonijos trokštamą taikų ir teisingą pasaulį. Todėl reikia Jungtinių Tautų Organizacijos reformos, kuri leistų peržengti nacionalinių interesų dominavimą pasaulyje.

Remdamasis solidaraus ir taikaus pasaulio vizija, - tęsė arkivyskupas Lajolo, - Šventasis Sostas pritaria ir skatina suteikti Jungtinių Tautų Organizacijai didesnių įgaliojimų, ypač taikos palaikymo, vystymosi ir žmogaus teisių srityse. Jungtinių Tautų Organizacijos sugebėjimas numatyti ir laiku sustabdyti konfliktus, jėgos naudojimą pakeisti derybomis, greitai ir efektyviai reaguoti į humanitarinių katastrofų grėsmes turėtų būti pirmaeilis reformų tikslas.

Vystymasis yra „greitkelis“ į taiką

Pats tikriausias būdas išvengti karo yra neleisti atsirasti jo priežastims. Juk paprastai karas yra patirtų neteisybių, išsivystymo, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir įstatymams trūkumo, frustracijos dėl neišsipildžiusių lūkesčių ir išnaudojimo pasekmė tada, kai atsiranda pakankamai daug žmonių, kurie nebetiki, jog situaciją galima pakeisti taikiais būdais. Šioje perspektyvoje lygybė ir suvienodinti šansai tarp pasaulio ekonomikų suteiktų moralinę alternatyvą karui. Rytojaus taikos prielaida yra teisingumas šiandien.

Žmogaus teisės

Žmogaus teisių gerbimas yra kitas, greta ekonominio ir socialinio vystymosi, kertinis akmuo taikos statymui. Todėl Šventasis Sostas tikisi, kad neseniai įkurta Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių taryba skatindama ir įtvirtindama pagarbą žmogaus teisėms pasaulio valstybėse, tuo pat metu realiai kurs taiką.

Būtų teisėta ir teisinga, jei tarptautinė bendruomenė laiku įsikištų ir atstatytų teisingumą ten, kur žmonių grupių ar ištisų tautų teisės yra pažeidinėjamos. Nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas neturi nukreipti tarptautinės bendruomenės dėmesio nuo žmogaus teisių pažeidinėjimo.

Tarp žmogaus teisių ypač svarbios šios: teisė į gyvybę, teisė į religijos laisvę, teisė į minties ir išraiškos laisvę. Reikia konstatuoti, kad ne vienoje valstybėje, netgi dalyvaujančiose Žmogaus teisių taryboje, šios teisės yra nepakankamai gerbiamos ir apsaugotos, o kai kuriais atvejais netgi atvirai neigiamos.

Dialogas tarp religijų ir taika. Benedikto XVI įsipareigojimas taikai

Autentiška religija, kai ji ciniškai nenaudojama politikai, yra gyvybinė jėga harmonijos ir taikos tarp žmonių kūrimui. Mūsų laikų religiniai lyderiai ne kartą pademonstravo, jog jie yra už taiką ir santarvę.

Taikai ir dialogui reikia įsipareigoti. Reikia savikritiškos analizės, savo visuomenės socialinių, politinių ir ekonominių struktūrų permąstymo ir, jei jos yra neteisingumo bei prievartos priežastis, jas keisti.

Popiežius Benediktas XVI ne kartą išreiškė savo ir Bažnyčios įsipareigojimą taikai ir dialogui. Paskutinį kartą prieš kelias dienas, kai susitiko su musulmonų daugumos valstybių ambasadoriais prie Šventojo Sosto. Anot popiežiaus, religija ir prievarta neina kartu, religija neina prieš protą, priešingai, ji eina kartu su protu. Religija motyvuota prievarta turi būti absoliučiai atmesta. Politika ir kultūra turi būti labiau atviros transcendentinei dimensijai, kuri tiek daug įtakojo ir davė pasauliui, pripažindamos jos vaidmenį bei indėlį visuomenei. (rk)