Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis,
bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“.
Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų
čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums
atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums,
– tas nepraras savo užmokesčio“.
„Kas papiktintų vieną iš šitų
tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo
asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti,
– nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti
į pragarą, į negęstančią ugnį“. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk
ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą.
O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti
į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų
kirminas nemiršta ir ugnis negęsta. (Mk 9, 38-43.45.47-48)
SAVIEJI
Kas
ne prieš mus, tas už mus…
Klausantis šių Jėzaus žodžių gali susidaryti įspūdis,
jog jie prieštarauja kitam Viešpaties posakiui, užrašytam evangelisto Mato: Kas ne
su manimi, tas prie mane ir kas nerenka su manimi, tas barsto.
Iš tiesų abu
posakiai nėra priešingi, o tik papildo vienas kitą, leisdami geriau situaciją suvokti
ir tiems, kurie yra arti Jėzaus, ir tiems, kurie tik dar ieško savo kelio pas Jį.
Šie
teiginiai taikomi ne tai pačiai situacijai ir ne tiems patiems žmonėms. Šiandien Evangelijoje
girdimi žodžiai skirti šalia bendruomenės esantiems žmonėms ir pasirinkusiems savo
gyvenimo kryptimi Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią. Kalbėdamas apie tai, Viešpats tarsi
padrąsina juos, savotiškai padarydamas savo likimo ir malonių dalininkais. Drauge
tai ir pamokymas Bažnyčios nariams, kad dar pilnai neįsijungę į bendruomenę geros
valios žmonės neturi būti atstumiami, su jais negali būti elgiamasi šiurkščiai. Tai
tarsi įspėjimas: jūsų tarpe yra daug išankstinio nusistatymo, tad būkite atidūs ir
leiskite jų gerai valiai subręsti, nes tas, kuris nėra prieš mus, yra už mus.
Tai
gerai supratus, paaiškėja ir antrasis Jėzaus pamokymas: Kas ne su manimi, tas prieš
mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto. Juo įspėjama neardyti vienybės ir savo
asmeninių reikalų neiškelti aukščiau tikėjimo ir dvasinės gerovės. Šie žodžiai skirti
tiems, kurie jau yra, ar bent laiko save Karalystės dalininkais. Jų atžvilgiu Jėzus
tikrai nevengia parodyti griežtumo.
Gilinantis į tai, aiškėja Jėzaus mintis:
jei, būdami Jo kaimenės dalimi, mes sugebame suformuoti atskirą grupę, galima manyti,
jog taip ir nepajėgėme pajusti Jo artumos, nes, nebūdami drauge, veikiame veltui,
arba, tariant kitais žodžiais, barstome.
Vis tiktai abiejų Jėzaus teiginių
suderinamumas akivaizdžiausiai pasireiškia tada, kai suprantame, jog jie abu yra nukreipti
prieš didžiausią krikščioniškos mąstysenos priešą: tariamą neutralumą. Tai tarsi kirminas,
graužiantis pačią tikėjimo esmę. Visuomet yra žmonių, besitikinčių, jog jie galės
išlaviruoti, aiškiai nepasisakę nei už tikėjimą, nei prieš jį. Kalbama apie asmeninius
potyrius, apie abstraktų gėrį ir siekiama tik savo asmeninės naudos. Taip atsitinka
ir šalia Bažnyčios (tiesa, dabar net nežinau, kuriuos reiktų vadinti esančiais šalia
Bažnyčios?) ir pačioje Bažnyčioje.
Diskusija apie tai, kas priklauso saviesiems,
yra nepabaigiama. Gaila tiktai, kad ne kartą patys didžiausi tikėjimo ir moralės sergėtojai,
nesvarbu, ar jie užimtų bažnytinius, ar pilietinius vadovaujančius postus, išskėstomis
rankomis priima ką nors, kuris padaro “pinigų padauginimo” stebuklą ir siūlo jų dalį
kokiam geram reikalui.
Tokiam žmogui nebereikia nieko įrodinėti. Pakanka parašo
ant finansinių dokumentų, ir jis iš karto taps “saviškiu”.
Įvyksta tarsi savotiška
transformacija… Kol jis buvo kitoje pusėje, jam buvo prikaišiojamos nuodėmės ir papiktinimai,
gi dabar jis jau tapo pačiu brangiausiu ir artimiausiu, o visos jo klaidos pamirštos
ir dovanotos…
Nesu įsitikinęs, kad Jėzus kaip tik tai turėjo galvoje, kalbėdamas
apie tuos, kurie nėra prieš mus, tačiau aišku viena: kiekvienas dar turime nueiti
ilgą kelią, kad būtume tarp tų, kuriuos Viešpats vadina savaisiais. Tik reikia mokėti
pasirinkti…