XXVI eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“.

„Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta. (Mk 9, 38-43.45.47-48)

SAVIEJI

Kas ne prieš mus, tas už mus…

Klausantis šių Jėzaus žodžių gali susidaryti įspūdis, jog jie prieštarauja kitam Viešpaties posakiui, užrašytam evangelisto Mato: Kas ne su manimi, tas prieš mane ir kas nerenka su manimi, tas barsto.

Iš tiesų abu posakiai nėra priešingi, o tik papildo vienas kitą, leisdami geriau situaciją suvokti ir tiems, kurie yra arti Jėzaus, ir tiems, kurie tik dar ieško savo kelio pas Jį.

Šie teiginiai taikomi ne tai pačiai situacijai ir ne tiems patiems žmonėms. Šiandien Evangelijoje girdimi žodžiai skirti šalia bendruomenės esantiems žmonėms ir pasirinkusiems savo gyvenimo kryptimi Jėzų Kristų ir Jo Bažnyčią. Kalbėdamas apie tai, Viešpats tarsi padrąsina juos, savotiškai padarydamas savo likimo ir malonių dalininkais. Drauge tai ir pamokymas Bažnyčios nariams, kad dar pilnai neįsijungę į bendruomenę geros valios žmonės neturi būti atstumiami, su jais negali būti elgiamasi šiurkščiai. Tai tarsi įspėjimas: jūsų tarpe yra daug išankstinio nusistatymo, tad būkite atidūs ir leiskite jų gerai valiai subręsti, nes tas, kuris nėra prieš mus, yra už mus.

Tai gerai supratus, paaiškėja ir antrasis Jėzaus pamokymas: Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto. Juo įspėjama neardyti vienybės ir savo asmeninių reikalų neiškelti aukščiau tikėjimo ir dvasinės gerovės. Šie žodžiai skirti tiems, kurie jau yra, ar bent laiko save Karalystės dalininkais. Jų atžvilgiu Jėzus tikrai nevengia parodyti griežtumo.

Gilinantis į tai, aiškėja Jėzaus mintis: jei, būdami Jo kaimenės dalimi, mes sugebame suformuoti atskirą grupę, galima manyti, jog taip ir nepajėgėme pajusti Jo artumos, nes, nebūdami drauge, veikiame veltui, arba, tariant kitais žodžiais, barstome.

Vis tiktai abiejų Jėzaus teiginių suderinamumas akivaizdžiausiai pasireiškia tada, kai suprantame, jog jie abu yra nukreipti prieš didžiausią krikščioniškos mąstysenos priešą: tariamą neutralumą. Tai tarsi kirminas, graužiantis pačią tikėjimo esmę. Visuomet yra žmonių, besitikinčių, jog jie galės išlaviruoti, aiškiai nepasisakę nei už tikėjimą, nei prieš jį. Kalbama apie asmeninius potyrius, apie abstraktų gėrį ir siekiama tik savo asmeninės naudos. Taip atsitinka ir šalia Bažnyčios (tiesa, dabar net nežinau, kuriuos reiktų vadinti esančiais šalia Bažnyčios?) ir pačioje Bažnyčioje.

Diskusija apie tai, kas priklauso saviesiems, yra nepabaigiama. Gaila tiktai, kad ne kartą patys didžiausi tikėjimo ir moralės sergėtojai, nesvarbu, ar jie užimtų bažnytinius, ar pilietinius vadovaujančius postus, išskėstomis rankomis priima ką nors, kuris padaro “pinigų padauginimo” stebuklą ir siūlo jų dalį kokiam geram reikalui.

Tokiam žmogui nebereikia nieko įrodinėti. Pakanka parašo ant finansinių dokumentų, ir jis iš karto taps “saviškiu”.

Įvyksta tarsi savotiška transformacija… Kol jis buvo kitoje pusėje, jam buvo prikaišiojamos nuodėmės ir papiktinimai, gi dabar jis jau tapo pačiu brangiausiu ir artimiausiu, o visos jo klaidos pamirštos ir dovanotos…

Nesu įsitikinęs, kad Jėzus kaip tik tai turėjo galvoje, kalbėdamas apie tuos, kurie nėra prieš mus, tačiau aišku viena: kiekvienas dar turime nueiti ilgą kelią, kad būtume tarp tų, kuriuos Viešpats vadina savaisiais. Tik reikia mokėti pasirinkti…

(Mons. Adolfas Grušas)