Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Jungtinių Tautų Organizacijoje ˇenevoje arkivyskupas
Silvano Tomasi dalyvavo antrojoje Žmogaus teisių tarybos sesijoje ir pasakė kalbą.
Arkivyskupas
Tomasi priminė prieš 25 metus tarptautinės bendruomenės priimtą svarbią Deklaraciją
dėl religijos ar tikėjimo visų formų nepakantumo ir diskriminacijos panaikinimo.
Ši
tarptautinė konvencija, savo ruožtu, remiasi kitu labai svarbiu aktu, siekiančiu būti
„visuotiniu idealu, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės“ – tai įžymioji
1948 metų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, vienas iš didingiausių mūsų laikų
dokumentų, atsiradęs, deja, po neaprėpiamų II pasaulinio karo skausmų. Visuotinės
žmogaus teisių deklaracijos pirmasis straipsnis teigia:
„Visi žmonės gimsta
laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi
elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“.
Pirmajame straipsnyje atramą randa
18 straipsnis, skelbiantis, kad:
„Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės
ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę pakeisti religiją ar tikėjimą, taip pat
laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai
ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas bei atliekant apeigas“.
Deklaracijos
dėl religijos ar tikėjimo visų formų nepakantumo ir diskriminacijos panaikinimo preambulėje
primenamas šis pamatinis kiekvieno žmogaus orumo ir lygybės moralinis principas, kurį
visos valstybės, priklausančios Jungtinių Tautų Organizacijai, įsipareigojo gerbti.
Religinės laisvės pažeidimai, ribojimai, draudimai kėsinasi būtent į šį principą.
Deklaracija
dėl religines diskriminacijos šiek tiek papildo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos
18 straipsnį, pridurdama, kad negalima jokia prievarta, pažeidžianti žmogaus laisvę
skelbti savo religiją ar savo pasirinktą tikėjimą. Yra tik viena išimtis - laisvė
išpažinti ir skelbti savo religiją gali būti ribojama įstatymais, ginančiais viešąją
tvarką, sveikatą, moralę, žmogaus laisves ir teises.
Arkivyskupas Tomasi konstatavo,
kad šios deklaracijos tikslai dar nėra įgyvendinti, dar reikia įdėti daug darbo, kad
būtų sukurti visuotinai pripažįstami religinės laisvės standartai. Kai kuriose šalyse,
ypač ten kur visuomenė ir bendruomenės nėra monolitiškos ir yra sudarytos iš skirtingų
religinių grupių, religijos laisvės pažeidimai yra akivaizdūs.
Šventojo Sosto
atstovas taip pat pažymėjo, jog kai kuriose šalyse teisinė bazė ir teisėtvarka nepakankamai
apsaugo religines mažumas ir jų narius, netgi jei pastarieji yra tų valstybių piliečiai.
Religijos
laisvės problema pasirodo dar kitu kampu dėl didėjančio migracijos mąsto, dėl informacijos
ir komunikacijos technologijų poveikio. Dėl šių veiksnių skirtingų įsitikinimų žmonės
tiesiogiai ar netiesiogiai yra daug arčiau vienas kito. Kas iš to gausis? Naujos baimės
ir konfliktai ar nauja galimybė praplėsti akiratį, padidinti teisingumą, sustiprinti
taiką?
Nepakanka įstatymų nustatytų normų, reikia atvirumo ir tarpusavio priėmimo
nuostatos, širdies ir proto mokėjimo kiekviename žmoguje atpažinti asmenį, lygų kitiems
žmogiškos šeimos nariams. Žiniasklaida turi prisidėti prie to, ji neturi skleisti
protus uždarančio nepakantumo.
Darniam sugyvenimui ateityje reikia labiau suprast:
religijos indėlį žmonių ir bendruomenių gyvenimuose; religijų skirtumus, be ko negali
būti garbingo ir vaisingo dialogo; geopolitikos sroves, kurios nebūtinai sutampa su
regioniniu ir religiniu identitetu. (rk)