Trečiadienio bendroji audiencija. Katechezė apie apaštalą Tomą
Trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI toliau tęsė katechezę
apie paties Jėzaus pasirinktus apaštalus. Prieš trejetą savaičių Šventasis Tėvas aptarė
apaštalą Pilypą, po to sekė dviejų savaičių pertrauka, mat Šventasis Tėvas keliavo
į Bavariją, o sekantį po kelionės trečiadienį komentavo savo įspūdžius iš Vokietijos.
Šį trečiadienį popiežius Benediktas skyrė apaštalui Tomui.
Apaštalas Tomas
yra minimas visose keturiose Evangelijose. Pirmosiose trejose, Mato, Luko ir Morkaus,
jis minimas kartu su apaštalu Matu, Apaštalų darbuose – kartu su Pilypu. Tomo vardo
hebrajiška šaknis yra ta‘am, tai reiškia „dvynys“, matyt todėl Evangelijoje pagal
Joną jis taip ir vadinamas – „Dvyniu“ (Jn 11,6; 20,24; 21,2).
Ypač Jono Evangelija
mums pateikia kelias žinias, leidžiančias apibūdinti Tomo asmenybę, - sakė Šventasis
Tėvas. Pirmoji yra apie paraginimą, kuriuo jis kreipėsi į kitus apaštalus, kai Jėzus,
kritišku gyvenimo momentu, nusprendė eiti į Betaniją prikelti Lozorių, taip pavojingai
priartėdamas prie Jeruzalės. Tada Tomas tarė mokiniams – „Eikime ir mes numirti su
juo!“ (Jn 11,16).
Šis jo apsisprendimas yra iš tiesų puikus pavyzdys ir pamokymas,
parodantis visišką atsidavimą Jėzui, sujungiant savąjį likimą su Jo likimu, pasiryžtant
priimt netgi mirties išbandymą. Svarbiausias dalykas yra neatsiskirti nuo Jėzaus.
Evangelijose yra naudojamas žodis „sekti (iš paskos)“, kuris nurodo, kad ten kur eina
mokytojas, turi eiti ir jo mokinys. Šia prasme krikščionio gyvenimą galima apibrėžti
kaip Kristaus sekimą, kaip buvimą kartu su Kristumi. Krikščioniui nepaprastai svarbu
turėti ryšį su Kristumi.
Antrą kartą Tomo pasisakymas minimas aprašant Paskutinę
Vakarienę. Jėzus, pranašaudamas apie jo laukiančius įvykius, paskelbia einąs mokiniams
paruošti vietos ir patikslina: „Kur aš einu, jūs žinote kelią“ (Jn 14,4). Šioje vietoje
Tomas įsiterpia: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi mes žinosime kelią?“
(Jn 14,5), pademonstruodamas menką to, kas vyksta supratimą, suteikusį progą Jėzui
ištarti žymųjį pasisakymą – „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). Ši Jėzaus
pastaba buvo skirta pirmiausia Tomui, tačiau tinka mums visiems. Šis epizodas, viena
vertus, tai atsakymas ir mums, kita vertus, jis mus padrąsina prašyti Jėzaus paaiškinimų.
Taip pripažįstame savo supratimo galios mažumą ir tuo pat metu, laukdami atsakymo,
išreiškiame savo pasitikėjimą.
Trečiasis epizodas apie Tomą yra ypač žinomas,
tai Jėzaus prisikėlimu netikinčio Tomo scena, įvykusi aštuntą dieną po Velykų. Iš
pradžių Tomas abejoja kitų mokinių pasakojimais, kad jam nesant Jėzus pasirodė jiems
ir pareiškia – „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į
vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20,25). Svarbu tai,
kad Tomas Jėzaus atpažinimo ženklu laiko nukryžiavimo žaizdas, parodančias kiek Jis
mus mylėjo.
Ir štai, aštuntą dieną po Velykų, Jėzus vėl pasirodo tarp mokinių.
Tomas šįkart irgi tarp jų. Tada Jėzus kreipiasi į jį: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk
mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“
(Jn 20,27). „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ – toks yra Tomo tikėjimo, paties išraiškingiausio
Naujajame Testamente, išpažinimas. Anot šventojo Augustino komentaro, Tomas lietė
ir regėjo kūną ir žmogų, bet išpažino tikėjimą į Dievą, kurio paliest ir regėt negalėjo.
Lietimas ir regėjimas paskatino tikėt tuo, kuo dar abejojo. Evangelistas perteikia
paskutiniuosius Jėzaus žodžius Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie
tiki nematę!“
Taigi, apaštalo Tomo paveikslas yra mums svarbus bent dėl trijų
priežasčių. Pirma, jis mus padrąsina, kai esame apimti netikrumo. Antra, jis mums
parodo, kad bet kokia abejonė gali būti išsklaidyta. Trečia, Tomui skirti Jėzaus žodžiai
leidžia suprast, koks yra brandus tikėjimas ir mus drąsina eiti vienybės su Jėzumi
keliu.
Paskutinį kartą Tomas Evangelijoje pagal Joną minimas paskutiniame skyrelyje,
atpasakojant stebuklingą žvejybą Tiberiados ežere. Čia Tomas paminimas tuoj po Simono
Petro. Šis eiliškumas yra pirmųjų krikščionių bendruomenių pagarbos ir svarbos teikimo
apaštalui Tomui išraiška. Vėliau apaštalo vardu bus parašyti „Tomo Darbai“ ir „Evangelija
pagal Tomą“. Tai apokrifai, bet vis dėlto svarbūs ankstyvosios krikščionybės tyrinėjimui.
Pasak
tradicijos, Tomas evangelizavo Sirijoje, o vėliau Persijoje. Taip savo Bažnyčios istorijoje
rašo IV amžiaus autorius Euzebijus Cezarietis, remdamasis Origenu. Kiti pasakojimai
teigia, jog galiausiai Tomas pasiekė vakarų Indiją, o iš čia krikščionybė paplito
dar toliau. Baigdamas apmąstymus misijų kontekste noriu palinkėti, kad Tomo pavyzdys
visada stiprintų mūsų tikėjimą į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ir mūsų Dievą, - užbaigdamas
katechezę savo klausytojams šv. Petro aikštėje sakė popiežius Benediktas XVI. (rk)