Šv. Tėvas Benediktas XVI priminė dvi svarbias liturginio kalendoriaus šventes

“O Crux, ave spes unica! Sveikas Kryžiau, vienintele viltie!“. Šią liturginę giesmę priminė popiežius Benediktas XVI šio sekmadienio vidudienį „Viešpaties Angelo“ maldos proga kreipdamasis į savo vasaros rūmų kieme susirinkusius maldininkus. Apie Popiežiaus sekmadienio vidudienio maldos susitikimą kalbėjome mūsų sekmadienio vakaro laidoje, tiesa, paminėdami tik tą kalbos dalį, kuria Šv. Tėvas trumpai dalijosi įspūdžiais iš savo kelionės į gimtąją Bavariją bei išsakė gilų apgailestavimą dėl reakcijos, kurią sukėlė jo kalbos Regensburgo universitete trumpa ištrauka.

Benediktas XVI Vidudienio maldos proga taip pat kalbėjo apie dvi Bažnyčios liturginiame kalendoriuje pastarosiomis dienomis minėtas svarbias šventes – Švento Kryžiaus išaukštinimo ir Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos. Abi šventes galima vizualiai apibūdinti tradiciniu prie Kryžiaus stovinčios Mergelės Marijos atvaizdu, pagal evangelisto Šv. Jono, vienintelio iš Apaštalų pasilikusio prie mirštančio Jėzaus, pasakojimą. Priminęs rugsėjo 14 ir 15 minimas liturgines šventes Popiežius kėlė esminį klausimą – kokia prasmė šlovinti Kryžių?

Juk Kryžius visų pirma yra prietaisas, turintis vienintelę žiaurią funkciją – įvykdyti mirties bausmę. Tad kaip gi šlovinus tokį prietaisą? Apaštalas Šv. Paulius laiške korintiečiams primena, kad mes, krikščionys, skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė (1 Kor 1,23). Tačiau krikščionys šlovina ne bet kokį kryžių, o tą, kurį Jėzus pašventino per savo auką, tapusią didžiulės meilės vaisiumi ir liudijimu. Kristus, - sakė Benediktas XVI sekmadienio vidudienio maldos dalyviams, - praliejo savo kraują , kad žmoniją išvaduotų iš nuodėmės ir mirties vergijos. Šitaip Kryžius, buvęs pasmerkimo ženklu tapo palaiminimo ženklu, buvęs mirties ženklu tapo aukščiausiu neapykantą ir prievartą nugalinčios bei amžintąjį gyvenimą dovanojančios Meilės ženklu. “O Crux, ave spes unica! Sveikas Kryžiau, vienintele viltie!“ – primena liturginė giesmė.

Evangelistas pasakoja, kad prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina. Jos skausmas yra viena su Jėzaus skausmu. Tai tikėjimo ir meilės kupinas skausmas. Ant Kalvarijos kalno ji dalyvauja Kristaus skausmo išganančioje galioje prie sūnaus pridėdama savo „Fiat“, savo „tebūnie“!

Broliai seserys, būdami dvasinėje vienybėje su Sopulingąja Mergele, ir mes atnaujinkime savo „taip!“ Dievui, kuris mūsų išganymui rinkosi Kryžiaus kelią. Tai slėpinys, kuris tebesitęsia, kuris tęsis iki pasaulio pabaigos ir kuris reikalauja mūsų bendradarbiavimo. Tepadeda mums Marija kasdien neštis savo kryžių ir sekti ištikimai Jėzų paklusnumo, aukos ir meilės keliu. (sk)