Šv. Tėvas Benediktas XVI priminė dvi svarbias liturginio kalendoriaus šventes
“O Crux, ave spes unica! Sveikas Kryžiau, vienintele viltie!“. Šią liturginę giesmę
priminė popiežius Benediktas XVI šio sekmadienio vidudienį „Viešpaties Angelo“ maldos
proga kreipdamasis į savo vasaros rūmų kieme susirinkusius maldininkus. Apie Popiežiaus
sekmadienio vidudienio maldos susitikimą kalbėjome mūsų sekmadienio vakaro laidoje,
tiesa, paminėdami tik tą kalbos dalį, kuria Šv. Tėvas trumpai dalijosi įspūdžiais
iš savo kelionės į gimtąją Bavariją bei išsakė gilų apgailestavimą dėl reakcijos,
kurią sukėlė jo kalbos Regensburgo universitete trumpa ištrauka.
Benediktas
XVI Vidudienio maldos proga taip pat kalbėjo apie dvi Bažnyčios liturginiame kalendoriuje
pastarosiomis dienomis minėtas svarbias šventes – Švento Kryžiaus išaukštinimo ir
Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos. Abi šventes galima vizualiai apibūdinti tradiciniu
prie Kryžiaus stovinčios Mergelės Marijos atvaizdu, pagal evangelisto Šv. Jono, vienintelio
iš Apaštalų pasilikusio prie mirštančio Jėzaus, pasakojimą. Priminęs rugsėjo 14 ir
15 minimas liturgines šventes Popiežius kėlė esminį klausimą – kokia prasmė šlovinti
Kryžių?
Juk Kryžius visų pirma yra prietaisas, turintis vienintelę žiaurią
funkciją – įvykdyti mirties bausmę. Tad kaip gi šlovinus tokį prietaisą? Apaštalas
Šv. Paulius laiške korintiečiams primena, kad mes, krikščionys, skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį,
kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė (1 Kor 1,23). Tačiau krikščionys
šlovina ne bet kokį kryžių, o tą, kurį Jėzus pašventino per savo auką, tapusią didžiulės
meilės vaisiumi ir liudijimu. Kristus, - sakė Benediktas XVI sekmadienio vidudienio
maldos dalyviams, - praliejo savo kraują , kad žmoniją išvaduotų iš nuodėmės ir mirties
vergijos. Šitaip Kryžius, buvęs pasmerkimo ženklu tapo palaiminimo ženklu, buvęs
mirties ženklu tapo aukščiausiu neapykantą ir prievartą nugalinčios bei amžintąjį
gyvenimą dovanojančios Meilės ženklu. “O Crux, ave spes unica! Sveikas Kryžiau, vienintele
viltie!“ – primena liturginė giesmė.
Evangelistas pasakoja, kad prie Jėzaus
kryžiaus stovėjo jo motina. Jos skausmas yra viena su Jėzaus skausmu. Tai tikėjimo
ir meilės kupinas skausmas. Ant Kalvarijos kalno ji dalyvauja Kristaus skausmo išganančioje
galioje prie sūnaus pridėdama savo „Fiat“, savo „tebūnie“!
Broliai seserys,
būdami dvasinėje vienybėje su Sopulingąja Mergele, ir mes atnaujinkime savo „taip!“
Dievui, kuris mūsų išganymui rinkosi Kryžiaus kelią. Tai slėpinys, kuris tebesitęsia,
kuris tęsis iki pasaulio pabaigos ir kuris reikalauja mūsų bendradarbiavimo. Tepadeda
mums Marija kasdien neštis savo kryžių ir sekti ištikimai Jėzų paklusnumo, aukos ir
meilės keliu. (sk)