"Ką tikime? Kodėl tikime? Ką reiškia tikėti?" - Benedikto XVI homilija Regensburge
Šventasis Tėvas savo homilijoje kalbėjo apie tikėjimą - ką tikime? Kodėl tikime? Ką
reiškia tikėti, ypač moderniame pasaulyje? Šie klausimai, anot popiežiaus, gali sukelti
neviltį savo sudėtingumu ir tai nenuostabu: tikėjimas apima žemę ir dangų, ateitį
ir praeitį, dabartį ir amžinybę, tad vargu ar galima šią temą išsemti. Bet, kita vertus,
tikėjimas yra paprastas. Bažnyčia mums pateikia Apaštalų tikėjimo išpažinimą, Credo,
kuriame surinktos esminės tikėjimo tiesos. Nors Credo paprastai sudarytas iš 12 pastraipų,
siejamų su 12 apaštalų skaičiumi, bet galima sakyti, jog jame yra trys didesnės dalys.
Istoriškai Credo, rodos, yra krikšto formulės - „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais
visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“
(Mt 28,19) – išplėtimas. Taigi, tikėjimas yra paprastas. Tikime į Dievą, žmogaus gyvenimo
pradžią ir pabaigą, tikime krikšto įvykiu pažymimą Dievo pasilenkimą prie žmogaus.
Krikšto
ištakos ir svarba leidžia suvokt dar štai ką – tikėjimo esmė nėra teiginių rinkinys,
teorija, bet susitikimas su Dievu. Krikšto metu tampame Jėzaus broliais ir seserimis,
Dievo šeima, tad ir tarpusavyje. Todėl, kas tiki, tas niekada nėra vienas.
Ar
įmanoma šiandien tikėti? Nuo pat Iliuminizmo laikų bent jau viena dalis mokslo pateikė
tokį pasaulio paaiškinimą, kuriame neliko vietos Dievui. Panašiai Jo turėjo nelikti
ir mūsų gyvenimuose. Bet kas kartą, kai mokslas, rodės, galutinai pagrįs Dievo sąvokos
nenaudingumą, tapdavo aišku – žmogus be Dievo tampa nesuprantamas, pasaulis ir visata
be Dievo tampa nesuvokiami. Kalbant apie visą ko pradžią, galutinėje analizėje lieka
dvi alternatyvos: pirma, kuriantis Protas, Dvasia davė pradžią visatai. Antra, Iracionalumas
keistai pagimdė racionaliais dėsniais pasižymintį pasaulį; žmogus, atsitiktinės evoliucijos
produktas, taip pat yra kažkas neracionalaus. Tad, galų gale, krikščionys tikėdami,
kad pradžioje buvo Žodis, teigia Protą, o ne Iracionalumą. Ir nėra ko gėdytis tokio
tikėjimo.
Tikime į Dievą, apie tai ypač kalba pirmoji Credo dalis. Į kokį Dievą?
Šis klausimas svarbus šiandien, kai jau pažinome religijos patologijas ir mirtinas
ligas, Dievo paveikslo griovimą fanatizmu ir neapykanta. Krikščionių Dievas yra kurianti
Dvasia, kūrybingas Protas. Jis yra Gerumas ir Meilė. Jis turi žmogišką – Kristaus
– veidą. Toks Dievo paveikslas išlaisvina nuo Dievo baimės, iš kurios ir gimė modernusis
ateizmas. Toks Dievas išlaisvina iš pasaulio ir savo egzistencijos tuštumo baimės.
Antroji
Credo dalis kalba apie paskutinįjį Teismą. Žodis „teismas“ mumyse vėl kelia baimę.
Bet iš tiesų „pasaulio Teismas“ reiškia visų neteisybių atitaisymą, kančios pabaigą.
Argi mes to nenorime? „Pasaulio Teismo“ sąvoka reiškia, jog viskas bus palenkta tiesai
ir meilei.
Tikėjimas nenori mūsų išgąsdinti. Tikėjimas mus kviečia būt atsakingais,
nepiktnaudžiauti ir nešvaistyti gyvenimo, bet ir negyventi tik sau. Kai tikėjimas,
atsakomybė ir susirūpinimas savo išganymu rizikuoja tapti baime, atsiminkime Jono
žodžius: pas Dievą turime advokatą – Jėzų Kristų (1 Jn 2,1) ir kad “jei mūsų širdis
imtų mus smerkti - Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta” (1 Jn 3,20). (rk)