Pirmadienį Popiežius lankė „Bavarijos širdį“ - Altoettingo Marijos šventovę.

Šis mažas, vos 13 tūkstančių gyventojų miestelis Bavarijos širdimi vadinamas ir dėl jo svarbos katalikų bendruomenei, ir dėl jo reikšmės Bavarijos istorijoje. Pasak tradicijos, čia aštuntojo amžiaus pradžioje buvo pakrikštytas pirmasis Bavarijos valdovas. Tačiau labiausiai Altoettingas garsėja savąja Marijos šventove ir ją lankančiais piligrimais. Kasmet po milijoną žmonių aplanko Altoettingo šventovės „Malonių koplyčią“ ir joje esantį Juodosios Madonos atvaizdą. Juodoji Madona – tai keturioliktojo amžiaus pradžios medinė Mergelės Marijos statula, pajuodusi nuo žvakių dūmų. Maldininkų gausiai lankoma šventove Altoettingas tapo po penkioliktojo amžiaus pabaigoje čia vykusių Marijos apsireiškimų.

Ši „Bavarijos širdis“ ypatingai brangi ir bavarui Popiežiui. „Man buvo lemta gimti netoli Altoettingo. Piligrimines keliones į šią šventovę kartu su tėvais ir giminaičiais saugau kaip gražiausius vaikystės prisiminimus“,- prisipažįsta Benediktas XVI.

Pirmadienio rytą atvykęs į Altoettingą Benediktas XVI pirmiausia užsuko į Malonių koplyčią. Toliau pirmadienio programoje - Šv. Tėvo aukotos Mišios aikštėje priešais šventovę; vėliau – Popiežius pašventino naują Švenčiausiojo Sakramento adoravimo koplyčia; po pietų – vadovavo Mišparams Altoettingo šv. Onos bažnyčioje. Galiausiai, pirmadienio kelionės programos pabaigoje – trumpas apsilankymas gimtajame Marktl am Inn miestelyje, o po to – Regensburgas, kur Šv. Tėvas šį kartą nakvoja.

Altoettinge aukotų Mišių Žodžio liturgijoje buvo skaitoma Evangelijos ištrauka pasakojanti apie pirmąjį Jėzaus stebuklą – Motinos Marijos prašomas, Kanos vestuvėse Jėzus vandenį pavertė vynu.

Marija kreipiasi į Jėzų ir prašo, kad jis padėtų į keblią padėtį patekusiems bičiuliams. Vestuvės Šventojoje Žemėje būdavo švenčiamos ištisą savaitę, tad nenuostabu, kad ir vyno daug būdavo išgeriama. O štai čia vyno pritrūko. Marija susirūpinusi kaip padėti svečių prisikvietusiems šeimininkams. Ji neprašo Jėzaus padaryti stebuklą, bet paprasčiausiai jam sako: „Jie neturi vyno“. Pristato jam žmonių bėdą. Tokią paprastą ir rūpestingą Mariją mes nuo seno pažįstame. Toks jos švelnumas ir motiniškas rūpestingumas nuo seno traukia minias maldininkų ir į šią Altoettingo šventovę. Tačiau, jei Marijos gerumas ir supratingumas mums atrodo savaime suprantamas, vis dėlto mus šiek tiek stebina Jėzaus žodžiai: „O kas man ir tau moterie? Dar neatėjo mano valanda“. Kodėl jis jos nevadina motina, bet sako „moterie“? Iš tiesų, tai nuoroda į visos išganymo istorijos tikslą ir į Marijos vaidmenį joje. Kanos vestuvės – tai užuomina apie amžiną pokylį, kuris bus švenčiamas kai ateis Jėzaus valanda. Prie kryžiaus stovinčią savo motiną, mirštantis Jėzus pavadins „moterimi“, sakys „Moterie, štai tavo sūnus“. Marija yra naujoji moteris, naujoji Ieva, kurios vaidmuo tikinčiųjų bendrijos istorijoje yra glaudžiai susietas su ta Jėzaus „valanda“, apie kurią jis prabilo Kanos vestuvėse ir kurios kulminaciją matysime ant Golgotos kalno. Jo „valanda“ galutinai išsipildys kai jis sugrįš laikų pabaigoje. Tos savosios valandos džiaugsmo jis jau dabar mums duoda ragauti kasdieniame Eucharistijos pokylyje.

Po pietų naujoje, dvidešimto amžiaus pradžioje statytoje, Altoettingo šv. Onos bažnyčioje vyko Popiežiaus vadovaujami Mišparai, kurių metu drauge su Benediktu XVI meldėsi Bavarijos vienuoliai ir seminaristai.

Šv. Onos namuose subrendo pats didžiausias žmonijos istorijos pašaukimas, per Angelą Marija gavo pašaukimą. Angelas regimu būdu neateina į mūsų kambarį, bet Viešpats kiekvienam iš mūsų turi savo planą, kiekvieną Jis pakviečia vardu. Todėl mūsų pareiga yra klausytis, pajausti Jo kvietimą, būti drąsiais ir ištikimais Jo sekėjais bei patikimais tarnais. Jis pats yra pasakęs: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9,37).

Vadinamajame Trečiajame Pasaulyje – Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje – žmonės laukia taikos evangelijos šauklių. Bet lygiai taip pat vadinamuosiuose Vakaruose, čia Vokietijoje, kaip ir Rusijos platybėse, pjūtis galėtų būti didele. Tačiau trūksta žmonių, pasiruošusių būti Dievo pjūties darbininkais. Šiandien, kaip ir anuomet, kai Viešpats gailėjosi minios, kuri atrodė lyg avys be piemens, kuri nemokėjo gerai orientuotis savo gyvenime. Viešpatie, pažvelk į pasaulį ir atsiusk darbininkų! Su šiuo prašymu beldžiamės į Viešpaties duris, bet taip pat ir Viešpats beldžiasi į mūsų širdis. „Nebijok“, - Angelas tarė Marijai. „Nebijok, pašaukiau tave vardu“, - per pranašą Izaiją (43,1) kreipiasi į kiekvieną iš mūsų.

Kur eitume, jei į Viešpaties kvietimą atsakysime „taip“? Kunigiškos misijos aprašymą, kuris analogiškai galioja ir vienuolėms bei vienuoliams, mums duoda evangelistas Morkus, kuris dvylikos apaštalų pašaukimo pasakojime kalba: „Jis paskyrė Dvyliką, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos“ (Mk 3,14). Būti su Juo ir kaip pasiųstieji eiti į žmones – šie du neatskiriami dalykai sudaro kunigystės, dvasinio pašaukimo, esmę. Tik tas, kuris yra „kartu su Juo“ išmoksta pažinti ir galį Jį skelbti. Kas yra su Juo, nelaiko tik sau tai, ką atrado, bet privalo skleisti. Lygiai kaip ir Andriejus, kuris sako savo broliui Simonui: „Radome Mesiją!“, „ir nuvedė jį pas Jėzų“ (Jn 1,41-42). Anot šventojo Grigaliaus, kai nustojame būti kartu su Viešpačiu, mūsų darbai tampa tuščia veikla.

Kaip galima būti su Viešpačiu? Visų pirma, kunigui kasdieninės Mišios yra svarbiausia. Jei švenčiame Mišias kaip besimeldžiantys asmenys, jei savo žodžius ir veiksmus jungiame su eucharistijos žodžiu ir liturgija, jei komunijoje leidžiamės būti Jo apkabintiems, tada esame su Juo.

Pagrindinis buvimas su Juo yra Valandų liturgija. Jos metu melžiamės, kaip trokštantys dialogo su Dievu, ir įtraukiame net ir tuos, kurie neturi nei laiko, nei galimybių tokiai maldai. Kad Eucharistijos šventimas ir Liturginės valandos turėtų prasmę, privalome nuolatos skaityti Šventąjį raštą, tai yra net tik aiškinti praeities žodžius, bet ieškoti žodžių, kuriais Viešpats kreipiasi asmeniškai, čia ir dabar.

Esminis buvimas su Viešpačiu yra eucharistinė adoracija. Nuolatinis Viešpaties buvimas Švč. Sakramente yra tikras Bažnyčios turtas. Viešpats viename iš savo palyginimų mums pasakoja apie dirvoje paslėptą lobį. Atradęs jį, žmogus parduoda visą, ką turi, kad galėtų nusipirkti tą dirvą, nes paslėptas lobis yra vertesni už bet ką. Paslėptas lobis yra Dievo Karalyste, yra pats Jėzus. Tik Viešpaties buvimo adoracijoje išmokstame Jį teisingai priimti, išmokstame bendrauti, išmokstame švęsti Eucharistiją.

Popiežius savo kalboje taip pat citavo šv. Editos Stein žodžius, kad Viešpats, esantis tabernakulyje su savo dieviškumu ir žmogiškumu, yra dėl mūsų. Jo garbė yra būti su žmonėmis, o mums yra reikalingas Jo asmeniškas artumas. Popiežius pabaigoje pridūrė, kad Marija visą savo gyvenimą praleido pilnai būdama su Jėzumi. Tuo tarpu kai galvojame apie Marijos motiną Oną, o su ja ir apie visus tėvus bei senelius, anot Benedikto XVI, prisimename svarbą šeimos, kur išmokstama melstis ir kur gali subręsti pašaukimai.

Po Mišparų Altoettinge, kitas Popiežiaus kelionės tikslas - tai vos už 20 kilometrų esantis Marktl am Inn miestelis, kuriame jis gimė 1927 metų Didįjį Šeštadienį, balandžio 16 dieną. Tą pačią dieną jis taip pat buvo pakrikštytas šv. Osvaldui dedikuotoje parapijos bažnyčioje. Iš savo gimtojo miestelio Šv. Tėvo kelionà veda į Regensburgą – kitą svarbų Bavarijos katalikų centrą, su kuriuo buvo susieta nemaža Josepho Ratzingerio gyvenimo dalis.