Rugsėjo 1 d. Italijos Bažnyčia švenčia Kūrinijos išsaugojimo dieną.

Nors ji švenčiama pirmą kartą, tačiau kelias jai buvo ruošiamas jau daugelį metų. Kūrinijos ir žmogaus santykis buvo teologinių debatų centre dar pirmaisiais Bažnyčios amžiais, tačiau mūsų industrijos ir technologijų eroje, kai žmogaus veikla įtakoja gamtinius procesus planetos lygiu, ši tema turi būti apsvarstyta iš naujo.

Pradžios knygoje rašoma, kad Dievas yra žemės ir visa ko joje Kūrėjas. Žvelgdamas į kūriniją Dievas matė, kad „tai gera“ (Pr 1,25). Psalmininkas taip pat sako, jog „žemė ir visa, kas joje yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai“ (Ps 24,1). Dievas yra pasaulio šeimininkas. Todėl Jis ir galėjo žmogui pavesti pasaulį, Edeno sodą, kad šis juo rūpintųsi ir čia dirbtų (Pr 2,15). Šioje šviesoje pasaulis yra Dievo dovana žmogui. Žmogus tvarkosi pasaulyje pagal savo poreikius, tačiau svarbu pabrėžti tai, jog jis nėra absoliutus pasaulio šeimininkas.

Kūrinijos tema nuskamba ir Naujajame Testamente. Šis atskleidžia Kristų kaip kūrimo darbo dalyvį per kurį viskas atsirado ir kuriame viskas pasiekia prasmę ir pilnatvę (Jn 1,3; Kol 1,15-20). Kristaus Atpirkimo darbas ne tik sutaiko žmogų su Dievu, bet turi taipogi ir kosminę dimensiją – keičia visą kūriniją. Kaip rašoma apaštalo Petro laiške, pagal Dievo pažadą „mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisingumas“ (2 Pt 3,13).

Jei Šventasis Raštas apsako kūriniją kaip didingą, nuostabą, susižavėjimą ir baimę kelianti Dievo darbą, Dievo dovaną žmogui, kad šis galėtų gyventi ir veikti, čia taip pat randame eilutes, kurios sako, jog kūrinija paslaptingu būdu yra pavergta blogio ir nuodėmės. Antai Paulius rašo apie „dūsaujančią“ ir „besikankinančią“ kūriniją, kuri laukia išvadavimo (Rom 8, 19-22). Galima sakyti, jog pasaulinį mastą šiandien pasiekusios aplinkos krizės yra tų kūrinijos dejonių aidas.

Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiume gana išsamiai nagrinėjamas žmogaus ir aplinkos ryšys bei pateikiamos mūsų laikams pritaikytos gairės, priimtinos ir nekrikščionims ar netikintiems. Kompendiume konstatuojama, viena vertus, jog žmogus turi galią pasaulį palenkti savo naudai, bet, antra vertus, teigiama , jog žmogus turi laikytis kai kurių taisyklių ir principų naudodamas pasaulį, vystydamas mokslą ir technologijas. Krikščioniškoje perspektyvoje šios taisyklės grindžiamos tuo, jog pasaulis yra Dievo dovana žmogui.

Svarbiausias principas – pagarba žmogui, o paskui ir visoms kitoms gyvybės formoms. Žmogaus genijus keisti ir sau pritaikyti pasaulį neturi atsisukti prieš jį patį ir kitus kūrinius. Šis principas, pavyzdžiui, prieštarauja besaikiam ir jokių ribų nepaisančiam natūralių bei dažniausiai neatsinaujinančių išteklių naudojimui. Už tokio elgesio slypi ilgo istorinio ir kultūrinio proceso metu susiformavęs mentalitetas ir klaidinga ideologija, jog gamta ar aplinka yra tik instrumentas ˛mogaus rankose ir med˛iaga manipuliacijoms, pamirštant, jog tai dar ir namai bei dovana. Beje, per keletą paskutinių dešimtmečių „New Age“ judėjimo viduje susiformavo visiškai priešinga ideologija, kuri sudievina ir suabsoliutina gamtą arba siekia paneigti ontologinius bei etinius skirtumus tarp žmogaus ir kitų gyvų būtybių, tokiu būdu juos sulygindama. Bet argi tokiu būdu nepanaikinama ir išskirtinė žmogaus atsakomybė gamtos atžvilgiu, kurią būtina pripažinti greta jo išskirtinio sugebėjimo keisti aplinką?

Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiume dar išvardinami kiti išvestiniai principai: žmogaus pareiga yra savo veikla nesuardyti natūralios ekosistemų pusiausvyros, išlaikyti aplinką švarią, galvoti ne tik apie savo, bet ir apie būsimų kartų poreikius. Žmogaus socialinė ir ekonominė veikla turi gerbti aplinką ir atsižvelgti į jos teikiamas galimybes. Deja, neretai vardan maksimalaus pelno vykdoma žmogaus veikla sukelia dramatiškas pasekmes. Panašiai ir biotechnologijos, kurios savaime yra pozityvios, kartais grasina rūšių biologiniam skirtingumui.

Kadangi šie principai yra universalūs ir aktualūs kiekvienam, dera juos paversti juridinėmis normomis, kurios leistų gamtos apsaugai pasitelkti valstybės turimą galią. Aplinką gerbiantis mentalitetas, jį atitinkantis gyvenimo būdas ir su tuo suderinta juridinė valstybinė sistema turi papildyti vienas kitą. Panašiai ir tarptautinė bendruomenė turi nusistatyti deramas taisykles ir jomis remdamasi bendradarbiauti, ypač kai susiduriama su planetinį lygį pasiekusiomis ekologinėmis problemomis.

Kūrinijos išsaugojimo dienos tematikos yra svarbios kiekvienam žmogui. Tačiau Italijos Bažnyčia pabrėžė dar vieną krikščionims svarbią šios dienos dimensiją – ekumeninį bendradarbiavimą. Nepaisant doktrininių skirtumų kitais klausimais, daugelio konfesijų krikščionys gali sutarti ir kartu veikti saugant kūriniją. Pati Kūrinijos išsaugojimo dienos įsteigimo idėja yra gimusi ekumeninio judėjimo viduje, bendras rūpestis aplinka jau daug metų yra viena iš pagrindinių svarbiausių ekumeninių susitikimų ir renginių temų.

Italijos Bažnyčia Kūrinijos išsaugojimo dienos proga siūlo iniciatyvas, kurios būtų naudingos ir mūsų klausytojams: diskusijų būreliuose pagilinti biblinį-teologinį žmogaus ir kūrinijos santykio supratimą, pasidomėti tokiomis ekologinėmis tematikomis, kaip vandens išteklių ir klimato būklė, aptarti asmenines nuostatas ir gyvenimo būdus, ieškot bendro supratimo šiomis temomis su kitų konfesijų krikščionimis. (rk)