Popiežius susitiko su Italijos Albano vyskupijos kunigais.
Ketvirtadienio rytą popiežius Benediktas XVI susitiko su Albano vyskupijos kunigais.
Albano vyskupijos, kuri liečiasi su Romos vyskupijos pietrytine dalimi, teritorijoje
yra Castelgandolfo miestelis, kuriame Popiežius gyvena vasaros mėnesiais. Susitikimas
su šios vyskupijos kunigija vyko Castelgandolfo rūmuose. Beveik pusantros valandos
Šv. Tėvas bendravo su maždaug šimtu kunigų, atsakė į jų klausimus. Nors penki klausimai
buvo parengti iš anksto ir pateikti raštu, atsakymų raštu Popiežius nebuvo pasiruošęs,
o kunigams kalbėjo ex promptu.
Visų pirma buvo kalbama apie kunigo pašaukimą,
apie kasdienį kunigo misijos vykdymą. Popiežius sakė, kad pirmiausia reikia nuolankumo,
reikia pripažinti mūsų, žmonių, ribotumą, mūsų netobulumą ir trūkumus, reikia daugiau
vietos mūsų gyvenime palikti Viešpačiui, nes ne mes patys, bet jis per mus vadovauja
savo Bažnyčiai. Iš čia savaime kyla maldos, artimo bendravimo su Viešpačiu būtinumas.
Laikas, kurį kunigas skiria maldai, niekada nebus prarastas. Negalima galvoti, kad
skirdamas laiko maldai, kunigas skriaudžia sielovados darbą, gaišina jam skirtą laiką.
Pokalbis su Dievu jau yra sielovada, yra būtina jos dalis. Tą patį Popiežius pabrėžė
ir kalbėdama apie liturgiją. Vadovaudamas liturgijai, ypač aukodamas Mišių auką, kunigas
turi melstis ne tik lūpomis, bet ir širdimi.
Susitikimo metu buvo kalbama taip
pat ir dabartinį Bažnyčios gyvenimą sekuliarizuotame pasaulyje. Nors daugeliui žmonių
dabartiniai laikai yra neabejotina Bažnyčios krizė, tačiau Benediktas XVI siūlo to
per daug nedramatizuoti. Bažnyčia yra gyva,- sakė Šv. Tėvas. Reformacijos laikais
daugelis pranašavo Bažnyčios galą. Iliuminizmo laikais – irgi, tačiau įvyko priešingas
dalykas – gimė naujos galingos srovės. Hitleris skelbėsi sunaikinsiąs katalikybę;
marksistai buvo tikri, kad religiją sunaikins mokslinė pasaulio vizija, bet laimėjo
ne jie, o Bažnyčia. Per du tūkstančius Bažnyčios istorijos metų būta visko: Bažnyčia
daug kentėjo, daug kartų pralaimėjo, išgyveno daugybę krizių, bet visas sėkmingai
įveikė, išėjo atsinaujinusi.
Kunigai Popiežiaus klausė ir apie daugelio šiuolaikinių
šeimų problemas. Popiežius prašė sielovadoje deramai akcentuoti tai, kad krizės ir
nesusipratimai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Negalima vadovautis niekuo
nepagrįsta iliuzija, kad visas gyvenimas bus tik idiliškas. Sunkumai yra gyvenimo
dalis. Reikia jiems būti pasiruošusiems ir, kai atsiranda, su meile juos spręsti.
Meilės grožis tame ir glūdi, kad ji nėra vienspalvė, bet susideda iš šviesių ir tamsesnių
elementų. Dviejų žmonių meilė – tai tarsi bręstančios vynuogės, kurioms reikia ir
saulės, ir lietaus, reikia ir dienos ir nakties. Ne tik šeimoje, bet visose žmogaus
gyvenimo srityse, sunkumai, o taip pat ir kančia, yra žmogaus palydovai. Kančia ir
sunkumai savaime nereiškia pralaimėjimo. Tai gyvenimo dalis. Būtent čia turi pasireikšti
ir nugalėti meilė. Kristaus žaizdos yra pats įtaigiausias šitos kančią ir mirtį nugalinčios
meilės simbolis. (jm)