Popiežius aplankė Šventojo Veido šventovę.

Penktadienio rytą popiežius Benediktas XVI aplankė Manoppello Šventojo Veido šventovę – kurioje saugoma, kaip tikima, tikroji Viešpaties ikona – ne žmogaus rankų darbo atvaizdas, tradicijos taip pat siejamas su apokrifiniuose pirmųjų amžių Bažnyčios tekstuose minima Veronika.

Manoppello miestelis ir tėvų kapucinų prižiūrima šventovė, sauganti Viešpaties veido relikviją, yra už maždaug 200 kilometrų į rytus nuo Romos, jau beveik prie Adrijos jūros. Į Manoppello Šv. Tėvas atvyko prieš 10 valandą ryto. Pasisveikinęs su vietinės Chieti – Vasto vyskupijos ordinaru, su tėvais kapucinais ir keliais tūkstančiais į miestelį suplūdusių maldininkų, Benediktas XVI užėjo į vienuolyno bažnyčios vidų. Po valandėlės adoracijos Švenčiausiojo Sakramento koplyčioje ir maldos prie relikvijos, Popiežius vadovavo trumpoms Žodžio liturgijos pamaldoms ir jų metu pasakė kalbą. Viso, Popiežiaus vizitas truko beveik dvi valandas.

„Kai prieš keletą minučių meldžiausi, galvojau apie du apaštalus, kurie Jono Krikštytojo paraginti, prie Jordano upės tapo pirmaisiais Jėzaus sekėjais,- sakė Popiežius. Evangelistas Jonas perteikia Jėzaus pokalbį su tais pirmaisiais dviem mokiniais. Pamatęs juos sekant, Jėzus paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Mokytojau, kur gyveni?“. Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Po šio pirmojo susitikimo šiedu pirmieji mokiniai galėjo drąsiai tvirtinti: „Radome Mesiją!“ Tačiau šis pirmas atradimo džiaugsmo kupinas šūksnis tebuvo tik susipažinimo su Kristumi kelio pradžia. Praeis treji metai, o vienam iš mokinių per Paskutinę Vakarienę Kristus dar turės sakyti: „Jau tiek laiko esu jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ Tik po Viešpaties kančios ir prisikėlimo, kai Šventoji Dvasia apšvies mokinių protus ir širdis, jie supras viską, kas jiems buvo sakyta, atpažins Jėzuje Dievo Sūnų, pažadėtąjį Mesiją. Tada jie taps jo nenuilstančiais skelbėjais ir drąsiais liudytojais, iki pat kankinystės“.

„Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą. Taip, brangūs broliai ir seserys,- sakė Popiežius,- norint matyti Dievą, reikia pažinti Kristų. Kas sutinka Jėzų, kas juo susižavi, kas yra pasirengęs sekti jį net iki gyvybės aukos, tam leidžiama savo paties gyvenime patirti tai, ką Jėzus įrodė savo Kryžiaus auka - į derlingą žemę kritęs kviečio grūdas mirdamas duoda gausių vaisių. Tai Kristaus kelias. Tai mirtį nugalinčios meilės kelias: kas juo eina ir nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, tas ją išsaugo amžinajam gyvenimui, tai yra, jau šiame pasaulyje gyvena Dieve Kristaus veido spindesio perkeistas. Tai tikrųjų Dievo bičiulių gyvenimas, tai gyvenimas šventųjų, kurie broliuose, ypač labiausiai vargstančiuose ir kenčiančiuose broliuose, atpažino ir pamilo tą maldoje su meile kontempliuojamą Dievo veidą. Jie mums yra pavyzdžiai. Jie mus užtikrina, kad jei ištikimai eisime šituo meilės keliu, ir mus, kaip gieda Psalmininkas, pasotins Dievo artumas“.

„Tokia yra bendrija tų, kurie į jį kreipiasi ir ieško Jokūbo Dievo veido,- girdime kitoje psalmėje. Bet kas gi yra ta Dievo veido ieškanti bendrija? Kas yra tie žmonės, verti kopti į Viešpaties kalną ir įeiti į jo šventą buveinę? Tai tie,- atsako Psalmininkas,- kurių rankos ir širdys nekaltos, kurie nemeluoja ir apgaulingai neprisiekia. Nekaltos rankos – tai gyvenimas kupinas tiesos ir meilės, kuri nugali abejingumą, svyravimą, melą, egoizmą. Nekalta širdis – tai dieviškuoju grožiu susižavėjusi širdis, tai širdis, kurioje yra įspaustas Kristaus atvaizdas“,- kalbėjo Popiežius penktadienio rytą lankydamasis Italijos Manoppello miestelio Šventojo Veido šventovėje. (jm)