Popiežiaus bendroji audiencija. Apaštalas Matas.

Trečiadienio rytą iš Castelgandolfo trumpam parvykęs į Vatikaną, aštuoniems tūkstančiams bendrojoje audiencijoje dalyvavusių maldininkų popiežius Benediktas XVI tęsė katechezių ciklą skirtą Kristaus pašauktiems apaštalams ir šį kartą kalbėjo apie apaštalą ir evangelistą šv. Matą.

Sunku kalbėti apie šį personažą, nes žinių apie jį turime nedaug. Nors Mato vardas minimas visų keturių evangelistų pateikiamuose dvylikos apaštalų sąrašuose, tačiau vienintelis fragmentiškų žinių apie jį šaltinis yra jam pačiam priskiriama Evangelija. Mato hebrajiškas vardas reiškia „Dievo dovaną“. Jam priskiriamoje pirmojoje iš keturių kanoninių Evangelijų pabrėžiama, kad Matas buvo muitininkas, tai yra mokesčių rinkėjas. Evangelijoje skaitome, kad Jėzus sutiko žmogų vardu Matą ir tarė jam: „Eik paskui mane!“. Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Panašų epizodą aprašo ir evangelistai Morkus ir Lukas, tik jie tą muitininką vadina ne Mato, bet Levio vardu. Iš čia ir abejonė: ar tikrai evangelistai kalba apie tą patį žmogų. Tačiau bent jau pirmojoje Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad tas Jėzaus pašauktasis muitininkas buvo Matas. Evangelijose surandame taip pat tam tikrų geografinių nuorodų: muitininko pašaukimo epizodas įvyko Jėzui besilankant prie Galilėjos jūros, tai yra prie Genezareto ežero. Žinome, kad Jėzus buvo dažnas svečias Petro namuose, kurie buvo Kafarnaumo miestelyje prie Genezareto ežero. Vadinasi, Matas galėjo būti Kafarnaumo mokesčių rinkėjas.

Nors žinių turime nedaug, tačiau ir iš šių kelių konstatavimų galime pasidaryti tam tikras išvadas. Visų pirma – Jėzus į savo artimiausių sekėjų gretas priima žmogų, kuris pagal ano meto kriterijus, buvo laikomas viešu nusidėjėliu. Matas savajame mokesčių rinkėjo darbe turėjo reikalo su nešvariais pinigais, tai yra su Dievo tautai nepriklausančių žmonių liestais pinigais, kuriuos liesti žydams buvo draudžiama. Be to, Matas buvo Izraelio okupantų bendradarbis ir pirmiausia dėl to žydų akyse jis bus išdavikas. Būtent dėl to Evangelijų puslapiuose dažnai aptinkame ano meto žmonių Jėzui keltus priekaištus, kad jį seka su muitininkai ir nusidėjėliai, kad jis bendrauja su muitininkais ir prostitutėmis. Tad remdamiesi šiomis prielaidomis matome, kad Jėzus nė vieno neatstumia, o į priekaištus Jėzus atsako: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių. Būtent šitame ir glūdi Evangelijos skelbimo prasmė: Dievas siūlo savo malonę nusidėjusiam žmogui. Šitai dar vaizdžiau pats Jėzus papasakojo palyginime apie į šventyklą atėjusius fariziejų ir muitininką. Fariziejus giriasi savo teisumu, o muitininkas, nedrįsdamas pakelti akių, mušasi į krūtinę melsdamas atleidimo. Šitas nuėjo į namus nuteisintas, o ne anas,- sako Jėzus. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas. Mato asmenyje matome Evangelijos paradoksą: nusidėjėlis gali tapti kitiems pavyzdžiu kaip priimti Dievo gailestingumą, kaip Dievo gailestingumas gali stebuklingai perkeisti žmogų.

Evangelijoje aprašyta muitininko pašaukimo scena siūlo dar vieną išvadą. Į Jėzaus kvietimą Matas atsako nė kiek neabejodamas. Jis, paprasčiausiai, atsikėlė ir nuėjo paskui Jėzų. Šis lakoniškas apsisprendimo sekti paskui Jėzų aprašymas reiškia, kad Matui čia nekilo jokių abejonių, kad jis paliko savo darbą, savo garantuotą bet nesąžiningą uždarbį. Matas suprato, kad Jėzaus artumas jam neleidžia gyventi su Dievo įsakymais nesuderinamo gyvenimo. Iš Evangelijų žinome kitokį pavyzdį: Jei nori būti tobulas,- sakė Jėzus turtingam jaunuoliui,- eik, parduok ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane. Anas turtingas jaunuolis nuliūdęs pasišalino, o Matas neabejodamas viską metė, atsikėlė ir nusekė paskui Jėzų. Įdomu, kad graikiškame Evangelijos tekste, panaudotas žodis „anastas“, kuriuo taip pat nusakomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių.

Galiausiai Popiežius priminė, kad tarp ankstyvosios krikščionybės autorių nėra abejonių dėl pirmosios Evangelijos autorystės. Gerapolio vyskupas Papijas 130 metais liudija, kad Matas hebrajų kalba užrašė Viešpaties žodžius. O istorikas Euzebijus Cezarietis pasakoja, kad Matas pirmiausia skelbė Kristų tarp žydų, o kai vėliau nusprendė keliauti pas kitas tautas, prieš iškeliaudamas viską ką buvo skelbęs užrašė. Neišliko iki mūsų dienų nei hebrajiškas, nei aramėjiškas Mato Evangelijos tekstas, tačiau ir graikiškame jos vertime girdime ugningą muitininko Mato balsą, kuris tapęs Viešpaties apaštalu, skelbia išganingąjį Dievo gailestingumą. (jm)