Fidži salose vyko Okeanijos Bažnyčiai skirtos Vyskupų Sinodo tarybos susitikimas.

Suvoje, Fidži salose, vyko Vyskupų Sinodo sekretoriato Okeanijai skirtos Sinodo asamblėjos tarybos susitikimas. Tokie susitikimai yra dalis ilgo proceso, kuris vyksta prieš kiekvieną Vyskupų Sinodo asamblėją ir po jos.

Vyskupų Sinodas yra tarsi Bažnyčios parlamentas, didžioji taryba, kuri, nors ir neturi teisės priimti juridiškai saistančius sprendimus, yra pats svarbiausia kolegiškas Bažnyčios forumas, kuriame dalyvaujantys vyskupai drauge su Popiežiumi aptaria aktualias Bažnyčios gyvenimo problemas. Sinodo asamblėjas sušaukia pats Popiežius, o visa organizacija rūpinasi Vatikane veikiantis Vyskupų Sinodo generalinis sekretoriatas. Prieš kiekvieną Sinodo asamblėja, atsiklausiant viso pasaulio vyskupų, sudaromas asamblėjos tematiką apibendrinantis dokumentas, lotyniškai vadinamas „Lineamenta“, pagal kurį vėliau sudaroma asamblėjos programa – „Instrumentum laboris“ . Vyskupų Sinodo asamblėjos paprastai trunka po kelias savaites. Jose dalyvauja visai Bažnyčiai atstovaujantys ganytojai, taip pat įvairių luomų ir įvairių konkrečių sričių atstovai. Balso teisę turinčių vyskupų ir jiems talkinančių ekspertų, o taip pat stebėtojų skaičius kartu sudėjus paprastai siekia tris šimtus. Pasibaigus asamblėjos darbams, nesibaigia Sinodo misija. Iš Sinode dalyvavusių vyskupų sudaroma taryba, kuri tęsia darbą, rūpinasi Sinodo nutarimų ir po asamblėjos skelbiamo Popiežiaus dokumento paskleidimu visoje Bažnyčioje ir įgyvendinimu.

Fidži salose dabar vyko būtent toks po Okeanijos Bažnyčiai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos sudarytos tarybos susitikimas. Jame dalyvavo iš Romos į Suvą nuvykęs Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas Nikola Eterovič. Susirinko keliolika Okeanijos vyskupų. Pasitarime buvo kalbama apie Posinodinio apaštališkojo paraginimo „Ecclesia in Oceania“ padarytą poveikį vietos Bažnyčioms, apie Sinodo asamblėjos metu iškeltų problemų sprendimo eigą.

Pati, Okeanijai skirta Sinodo asamblėja vyko jau senokai – 1998 metų lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Ji buvo viena iš kelių didžiojo 2000 metų jubiliejaus išvakarėse popiežiaus Jono Pauliaus II sušauktų asamblėjų, skirtų Bažnyčiai įvairiuose kontinentuose. Tuo tarpu šios asamblėjos baigiamasis dokumentas – Apaštalinis paraginimas „Ecclesia in Oceania“ buvo paskelbtas 2001 metų lapkričio mėnesį.

Apie ką kalbama Okeanijos Bažnyčios skirtame Posinodiniame apaštaliniame paraginime?

Okeanijoje gyvena labai daug skirtingų tautų ir genčių, tačiau nepaisant įvairovės, jas vienija kai kurie visoms būdingi bruožai: pirmiausia šeimų, klanų ir genčių solidarumas, ištikimybė savo papročiams ir visos tradicinės vertybės, kurių nepažeidė sekuliarizuotos civilizacijos įtaka. Žinoma, tai nereiškia, kad civilizacija būtų blogas dalykas. Ji daugeliu požiūrių yra ir reikalinga, ir neišvengiama, tačiau Bažnyčia tiki ir skelbia, kad civilizacijai kurti reikalingas tvirtas moralinių ir humaniškų vertybių pagrindas, kurį krikščionybė gali padėti sutvirtinti. Tai vėl, savo ruožtu, implikuoja Evangelijos inkultūravimo klausimą. Inkultūravimas neturi būti lygus Evangelijos pritaikymui vietinėms kultūroms, taip pat ir Okeanijos kultūros nebūtinai turi pasiduoti iš Vakarų ateinantiems kultūriniams modeliams. Evangelijos ir tradicinių vietinių kultūrų susitikimas turi duoti pradžią vietinėms krikščioniškoms kultūroms. Jei tikime Evangelijos ir Kristaus atnešto išganymo visuotinimu, tai negalime abejoti ir Evangelijos tinkamumu visų tautų kultūroms.

Evangelijos inkultūravimo procesas nėra naujas Okeanijos kraštuose. Apie tai liudija jau nuo seno veikiančios tvirtos vietinės bažnytinės bendruomenės. Bet antra vertus, jis nėra taip pat užbaigtas. Okeanija vis dar yra misijų ir Evangelijos inkultūravimo žemė. Ši užduotis pirmiausiai skirta vietiniams katalikams. Tam pirmiausiai reikia vienybės, tiek tarp Okeanijos vyskupų, kunigų ir krikščionių, tiek Okeanijos Bažnyčių vienybės su visa pasauline katalikų bendruomene. Vienybės pašaukimas turi būti vykdomas ir konkrečiu kasdieniu bendradarbiavimu, ir liudijimu kitų akivaizdoje.

Bažnyčios dvasinė misija taip pat nėra ir negali būti atskirta nuo konkrečių socialinių aplinkybių, kuriose gyvena Bažnyčios nariai. O tai savo ruožtu reikalauja rūpintis teisingumu ir dora. Okeanija ne tik kultūriniu požiūriu yra įvairi, bet taip pat socialiniu bei ekonominiu. Dėl to krikščioniškos teisingumo, lygybės ir solidarumo vertybės turi būti paverstos socialinio teisingumo ir žmogaus verto gyvenimo sąlygų kūrimu visiems plataus regiono gyventojams. Šia prasme, neantraeilis klausimas yra gamtos resursų naudojimas, nes Okeanija turėdama savo nuostabios gamtos lobius, kartu yra įpareigota juos saugoti ir apdairiai naudoti savo gyventojų gerovei. Tai pasakytina ir apie gamtos turtų eksploatavimą ir apie turizmą, kuris sudaro nemažą to regiono gyventojų pajamų dalį.

Tačiau bene svarbiausias dalykas yra pačios Bažnyčios pasirengimo šiems visiems uždaviniams kokybė. Evangelizavimui ir Kristaus mokymo inkultūravimui reikia rimtų ir kokybiškai pasirengusių apaštalų. Vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, kiekvienas pagal savo pareigas ir charizmą, turi labai rimtai žiūrėti į savo pašaukimą ir su meile jį vykdyti. Ketinimų rimtumas, pasirengimas ir evangelizuotojų asmeninės dorybės kaip visuose žemynuose, taip ir Okeanijoje yra pagrindinė misijos sėkmės sąlyga. (jm)