Artėjant kelionei į Bavariją rugsėjo 9 – 14 dienomis, popiežius Benediktas XVI davė
interviu keturioms vokiškai transliuojančios radijo ir televizijos stotims: Bayerischer
Rundfunk, ZDF, Deutsche Welle ir Vatikano Radijui. Ilgokas, maždaug trijų ketvirčių
valandos trukmės pokalbis buvo įrašytas Popiežiaus vasaros rezidencijoje Castelgandolfe
rugpjūčio 5 dieną. Pateikiame šio interviu vertimą į lietuvių kalbą:
Klausimas:
Šventasis Tėve, rugsėjo mėnesį Jūs lankysitės Vokietijoje, o tiksliau, aišku, Bavarijoje.
„Popiežius išsiilgęs savo tėvynės“ – taip pasirengimų metu sakė Jūsų bendradarbiai.
Kokias temas ketinate paliesti vizito metu ir ar „tėvynė“ yra viena tų vertybių, kurias
ketinate ypatingai pabrėžti?
Benediktas XVI: Žinoma. Vizito tikslas kaip tik
ir yra tas, kad noriu dar kartą aplankyti vietas ir žmones, tarp kurių užaugau, kurie
turėjo man įtakos ir buvo mano gyvenimo dalis, kad noriu padėkoti šitiems žmonėms,
o taip pat, aišku, skelbti žinią, kuri nuaidėtų ir už mano gimtosios žemės ribų, kaip
to reikalauja mano tarnystė. Temas diktuos, paprasčiausiai, liturginiai minėjimai.
Svarbiausia – kad mes turime atrasti Dievą, bet ne kažkokį Dievą, o Dievą su žmogaus
veidu, nes kai matome Jėzų Kristų, mes matome Dievą. Ir nuo šito pradėjus, turime
rasti kelius, vedančius į bendravimą šeimoje, tarp kartų, o taip pat tarp kultūrų
ir tautų, susitaikinimo ir taikaus sambūvio šiame pasaulyje kelius vedančius į ateitį.
Ir šitų, į ateitį vedančių kelių nerasime, jei negausime šviesos iš aukštybių. Taigi,
neparuošiau specifinių temų, bet remdamasis liturginiais minėjimas skelbsiu fundamentalią
tikėjimo žinią, kuri, žinoma, bus susieta su šių dienų aktualijomis, kuriose visų
pirma bus akcentuojamas tautų bendradarbiavimas, keliai, kurie gali nuvesti į susitaikinimą
ir taiką.
Klausimas: Jūs, kaip Popiežius, esate atsakingas už Bažnyčią visame
pasaulyje. Tačiau Jūsų vizitas atkreips dėmesį ir į Vokietijos katalikų padėtį. Visi
stebėtojai sutaria, kad atmosfera yra gera, taip pat ir Jūsų išrinkimo dėka. Bet vis
dėlto yra ir senų problemų, kaip tarkim, praktikuojančiųjų ir krikštų skaičiaus mažėjimas,
mažėjanti įtaka visuomenės gyvenime. Kaip Jūs vertinate dabartinę katalikų Bažnyčios
Vokietijoje padėtį?
Benediktas XVI: Visų pirma reikia pasakyti, kad Vokietija
priklauso Vakarams, net jei ir turi tam tikrų savitų bruožų, o Vakarų pasaulį šiandien
užliejo naujo drastiško iliuminizmo arba laicizmo banga, nesvarbu kaip tai bevadintume.
Pasidarė sunku tikėti, nes pasaulis, kuriame gyvename, yra visas sukurtas mūsų pačių
rankomis ir Dievo jame jau tiesiogiai nesimato. Mes savo troškulį numalšiname ne tiesiai
prie šaltinio, bet geriame iš jau pripildyto indo. Žmonės patys sau susikūrė tokį
pasaulį, kuriame sunku surasti Dievą. Čia kalbu ne specifiškai apie Vokietiją, bet
bendrai apie visą pasaulį, ypač Vakarus. Antras vertus, Vakarai šiandien susiduria
su kitomis kultūromis, turinčiomis labai stiprų pirmapradį religinį elementą, ir šios
kultūros yra pasibaisėjusios Vakarų šaltumu Dievui. Kitose kultūros slypintis religingumas
paliečia Vakarų pasaulį, paliečia mus, gyvenančius daugybės kultūrų kryžkelėse. Ir
iš Vakaruose, iš Vokietijoje gyvenančios žmogaus širdies gelmių kyla troškimas „ko
nors daugiau“. Matome, kad ypač jaunimas ieško to „daugiau“, matome, kad grįžta tas,
kaip sakoma, religijos fenomenas, tačiau dažnai tai būna gana padrikos paieškos. Ir
visame tame vėl dalyvauja Bažnyčia. Tikėjimas siūlomas kaip atsakymas. Aš manau, kad
šis vizitas, kaip ir ankstesnysis į Kelną, bus proga skelbti, kad tikėjimas yra gražus,
kad didžiosios visuotinės bendrijos džiaugsme glūdi galinga, kitus patraukti galinti
jėga, kad čia slypi kažkas labai svarbaus ir kad drauge su įvairiomis naujomis paieškomis
gali naujai išsiskleisti ir tikėjimas, suartinantis žmones tarpusavy ir naudingas
visai visuomenei.
Klausimas: Šventasis Tėve, lygiai prieš metus Jūs buvote
Kelne su jaunimu ir turėjote progos įsitikinti koks betarpiškas ir atviras yra jaunimas,
kaip puikiai ir Jus priėmė. Ar šios būsimos kelionės metus ketinate ką nors ypatingo
paskelbti jaunimui?
Benediktas XVI: Visų pirma noriu pasakyti, jog labai džiaugiuosi,
kad yra jaunų žmonių norinčių būti kartu, norinčių gyventi tikėjimu ir daryti gera.
Jaunimas yra labai geranoriškas, gana prisiminti įvairias savanorystės formas. Pasiryžimas
savo asmeniniu indėliu atsiliepti į šio pasaulio sunkumus – tai iš tiesų labai svarbus
dalykas. Taigi pirmiausiai norisi drąsinti jaunimą: Pirmyn! Ieškokite progų daryti
gera! Pasauliui reikia jūsų geros valios, reikia jūsų pasiryžimo! Paskui, kitas paraginimas
galėtų būti toks: turėkite drąsos neatšaukiamiems sprendimams! Jaunimas yra labai
geranoriškas, tačiau bijo apsisprendimo visam gyvenimui – santuokai arba kunigystei.
Vyksta dramatiškas blaškymasis: dabar aš galiu nuolatos naudotis visu savo gyvenimu,
su visais nenumatomais būsimais dalykais, bet jei priimsiu neatšaukiamą sprendimą
aš save suvaržysiu ir jau turbūt neturėsiu tokios judėjimo laisvės. Pažadinti drąsą
ryžtis neatšaukiamiems sprendimams, kurie iš tikrųjų yra būtini tam, kad žmogus bręstų,
eitų pirmyn ir pasiektų ką nors svarbaus gyvenime, kurie vieninteliai nesunaikina
laisvės, bet padeda teisingai susigaudyti pasaulyje; ryžtis tokiam negrįžtamam šuoliui
ir juo pasiekti gyvenimo pilnatvę – štai šitai norėčiau skelbti jaunimui.
Klausimas:
Šventasis Tėve, klausimas apie tarptautinę padėtį. Viltys dėl taikos Artimuosiuose
Rytuose pastarosiomis savaitėmis vėl gerokai sumažėjo. Kokias galimybes turi Šventasis
Sostas dabartinėje situacijoje. Kokią pozityvią įtaką Jūs galite turėti situacijai,
įvykiams Artimuosiuose Rytuose?
Benediktas XVI: Žinoma, neturime jokių politinių
galimybių ir nesiakime jokios politinės galios. Mes kreipiamės į krikščionis ir į
visus, kam svarbūs Šventojo Sosto žodžiai, siekdami mobilizuoti visus kas supranta,
jog karas yra pats blogiausias sprendimas visiems. Karas niekam nieko gero neduoda,
net ir tariamiems nugalėtojams. Europoje, po dviejų pasaulinių karų, mes tai puikiai
suprantame. Visiems labiausiai reikia taikos. Libane yra veržli krikščionių bendruomenė,
yra krikščionių tarp arabų, yra krikščionių Izraelyje, ir viso pasaulio krikščionys
stengiasi padėti toms mums visiems brangioms šalims. Yra moralinių jėgų pasirengusių
padėti suprasti, jog vienintelis sprendimas yra gyvenimas kartu. Būtent šias jėgas
norime mobilizuoti. Politikai turi surasti būdus, kad tai kuo greičiau įvyktų ir pastoviai
tvertų.
Klausimas: Jūs, kaip Romos vyskupas, esate šv. Petro įpėdinis. Kokia
turėtų būti Petro tarnystė šiais laikais? Ką Jūs manote apie įtampą ir pusiausvyrą
tarp Popiežiaus primato ir vyskupų kolegiškumo?
Benediktas XVI: Įtampos ir
pusiausvyros santykiai, žinoma, egzistuoja ir mes manome, kad jie turi egzistuoti.
Įvairovė ir vienybė vis iš naujo turi surasti tarpusavio pusiausvyrą ir toks santykis
turi vis iš naujo surasti sau vietą besikeičiančiame pasaulyje. Šiandien turime kultūrų
polifoniją, kurioje jau nėra svarbiausia pati Europa, bet tampa svarbiomis ir įgauna
specifinių bruožų krikščionių bendruomenės visuose kontinentuose. Turime vis iš naujo
mokytis šitokio įvairių komponentų sulydymo į viena. Tam susikūrėme įvairias priemones.
Vyskupų vizitai „ad limina“, buvę ir anksčiau, šiandien labiau panaudojami tam, kad
vyskupai galėtų atvirai pasikalbėti su įvairių Šventojo Sosto institucijų vadovais
ir su manimi. Aš asmeniškai pasikalbu su kiekvienu vyskupu. Jau kalbėjausi su beveik
visais Afrikos ir su daugeliu Azijos vyskupų. Dabar atėjo eilė Vidurio Europai, Vokietijai,
Šveicarijai, ir šių pokalbių, kuriuose susitinka centras ir periferija, šio atviro
bendravimo dėka vis labiau balansuojama įtampa ir įsitvirtina teisingi tarpusavio
santykiai. Turime taip pat kitas priemones, tokias kaip Sinodas ar Konsistorija, kurias
aš ketinu plačiau išvystyti ir reguliariai šaukti, kad net ir be ypatingų darbotvarkių
būtų galima atvirai diskutuoti aktualiais klausimais ir ieškoti sprendimų. Žinome,
kad Popiežius, viena vertus, nėra absoliutus monarchas, bet kad jis turi įkūnyti Kristui
klusnią visumą. Antra vertus, reikia vienijančios instancijos, kuri taip pat užtikrintų
nepriklausomybę nuo politinių jėgų ir neleistų, kad pavienės „krikščionybės“ per daug
tapatintųsi su tautiškumu. Reikia aukštesnės ir platesnės instancijos, kuriančios
vienybę dinamišku visumos integravimu. Toks įsitikinimas tuo pat metu yra atviras
įvairovei ir jis ją skatina. Dėl to manau, kad tikrai pritariama Petro tarnystei,
kuri savo ruožtu yra atvira tolimesnei kaitai, idant atitiktų ir Viešpaties valią,
ir šių laikų reikalavimus.
Klausimas: Vokietijoje, Reformacijos šalyje, savaime
savitai klostosi įvairių konfesijų santykiai. Ekumeniniai santykiai yra gana jautri
sritis, kurioje iškyla vis naujų sunkumų. Kaip ketinate gerinti santykius su evangelikų
Bažnyčia ir kokius sunkumus matote šiame kelyje?
Benediktas XVI: Pirmiausia
turbūt reikia pažymėti, kad evangelikų Bažnyčia yra labai įvairi. Vokietijoje, jei
neklystu, turime tris pagrindines bendruomenes: liuteronų, reformatų ir Prūsijos sąjungą.
Be to, šiais laikais taip pat susiformavo nemažai Laisvųjų Bažnyčių (Freikirchen)
ir daug judėjimų tradicinėse Bažnyčiose, kaip antai „Išpažinėjų Bažnyčia“ ir panašiai.
Tai daugiabalsė visuma, su kuria reikia užmegzti dialogą, siekiantį vienybės ir gerbiantį
balsų įvairovę; tai visuma, su kuria mes norime bendradarbiauti. Manau, kad pirmas
dalykas, kurį turime nuveikti dabartinėje visuomenėje, tai aiškus etinių gairių pristatymas
ir jų praktikavimas, idant būtų užtikrintas visuomenės etinis sambūvis, be kurio neįmanoma
siekti pagrindinio politikos tikslo, tai yra – teisingumo visiems, darnaus sambūvio
ir taikos. Manau, kad šioje srityje jau daug nuveikta, kad dabartinių moralinių iššūkių
akivaizdoje mes jau stovime ant bendro krikščioniško pagrindo. Taip pat turime liudyti
Dievą pasaulyje, kuriam, kaip jau sakyta, nesiseka Jį surasti, turime padėti žmonėms
matyti Dievą Jėzaus Kristaus žmogiškajame veide, padėti prieiti prie tų versmių, be
kurių moralė yra bergždžia ir neturi atramos taško, o taip pat turime skelbti džiaugsmą,
nes nesame vieni šiame pasaulyje. Tik šitaip įmanoma džiaugtis didybe žmogaus, kuris
nėra nenusisekęs evoliucijos produktas, bet Dievo paveikslas. Turime eiti šiomis dviem
kryptimis: didžiųjų etinių vertybių kryptimi ir ta kryptimi, kuri kylanti iš vidaus
ir orientuota į moralines vertybes, liudija Dievo buvimą, konkretaus Dievo. Jei tai
darysime, ir visų pirma, jei stengsime neužsidaryti mūsų bendruomenių tikėjimo savitume,
bet visada remsimės giliausiu jo pamatu, tuomet jei ir greit nepasieksime regimos
vienybės, tai tikrai bręs mūsų vidinė vienybė, kuri, jei Dievas leis, ilgainiui įgaus
ir išorines vienybės formas.
Klausimas: Šeimos tema. Maždaug prieš mėnesį Valensijoje
Jūs dalyvavote Pasaulio šeimų susitikime. Kas atidžiai klausėsi – kaip mes Vatikano
radijuje stengėmės tai daryti – pastebėjo, kad Jūs nė karto neištarėte žodžių „homoseksualų
santuoka“, nekalbėjote nei apie abortą, nei apie kontracepciją. Pastabūs apžvalgininkai
iškart tarė: įdomu! Tikriausiai Jūsų tikslas – skelbti tikėjimą, o ne keliauti per
pasaulį kaip „moralės apaštalas“. Koks būtų Jūsų komentaras?
Benediktas XVI:
Žinoma, taip. Visų pirma norėčiau priminti, kad tenai mano pasisakymams buvo skirta
tik du kartus po dvidešimt minučių. Ir jei yra tiek mažai laiko, negalima pradėti
nuo „ne“. Pirmiausia reikia žinoti ko iš tikrųjų norime. Tiesa? Krikščionybė, katalikybė,
yra ne draudimų rinkinys, bet pozityvus siūlymas. Ir labai svarbu, kad tai vėl iš
naujo būtų matoma, nes toks požiūris šiandien yra beveik visiškai išnykęs. Jau daug
kartų girdėjome kalbant apie tai kas neleistina, dabar reikia skelbti, jog mes siūlome
pozityvią idėją, kad vyras ir moteris yra sukurti vienas kitam ir kad skalė – seksualumas,
erosas, agapė - apibūdina meilės dimensijas, kurios išsiskleidžia pirmiausia santuokoje,
kuri yra džiaugsmo ir palaimos kupinas vyro ir moters susitikimas, o taip pat kartų
kaitą užtikrinančioje šeimoje, kurioje susitinka skirtingos kartos ir kurioje gali
susitikti ir skirtingos kultūros. Taigi, pirmiausia reikia pabrėžti tai, ko siekiame.
Po to galima aiškinti ir kodėl ko nors siekiame. Aš manau, kad reikia aiškiai pabrėžti,
jog tai, kad vyras ir moteris yra sukurti vienas kitam, idant nesibaigtų žmonijos
gyvybė, nėra katalikų išradimas, bet tą žino visos kultūros. O jei kalbėti apie abortą,
tai jis nepriklauso šeštajam įsakymui, bet penktajam: „Nežudyk!“ Tai mums savaime
suprantama ir turime tai nuolat kartoti: žmogaus asmuo prasideda motinos įsčiose ir
išlieka asmeniu iki paskutinio atodūsio. Žmogus turi būti visada gerbiamas kaip žmogus.
Tačiau ir šitai atrodo žymiai aiškiau, jei pradedame ne nuo draudimų, bet pristatome
pozityviai. Klausimas: Šventasis Tėve, mano klausimas tam tikra prasme siejasi
su tuo, ko klausė tėvas von Gemmingenas. Tikintieji visame pasaulyje laukia katalikų
Bažnyčios atsakymų į skaudžiausias globalines problemas, tokias kaip AIDS ar spartus
pasaulio gyventojų skaičiaus augimas. Kodėl katalikų Bažnyčia tiek dėmesio skiria
moralei, o ne bandymams konkrečiai spręsti šias svarbiausias žmonijos problemas, pavyzdžiui
Afrikos žemyne?
Benediktas XVI: Taip, tai iš tiesų problema: ar mes tikrai
taip akcentuojame moralę? Sakyčiau – ir tuo vis labiau įsitikinu kalbėdamasis su Afrikos
vyskupais – kad pagrindinė problema, jei norime pažangos šioje srityje, yra švietimas,
formacija. Pažanga gali būti tikrąja pažanga, jei ji tarnauja žmogaus asmeniui, jei
bręsta žmogaus asmuo, didėja ne tik jo techninė galia, bet taip pat jo moralinis pajėgumas.
Manau, kad tikroji mūsų dabartinės istorinės situacijos problema yra pusiausvyros
nebuvimas tarp nepaprastai spartaus mūsų techninės galio augimo ir proporcingai nedidėjančio
moralinio pajėgumo. Dėl to, žmogaus asmens formavimas yra tikrasis receptas, yra raktas
viskam, ir tai yra taip pat ir mūsų pasirinktas kelias. O formacija – trumpai tariant
– turi dvi dimensijas. Visų pirma, žinoma, turime mokytis, įgyti naujų žinių ir sugebėjimų,
įgyti, kaip sakoma, „know-how“. Šia linkme Europa, o pastaraisiais dešimtmečiais ir
Amerika, labai daug nuveikė ir tai labai svarbu. Tačiau jei plinta tik „know-how“,
mokoma tik gaminti mašinas ir jomis naudotis, naudojamos tik kontraceptinės priemonės,
tai nereikia stebėtis, kad galiausiai matome karus ir AIDS epidemijas. Mums būtinos
dvi dimensijos: tuo pat metu reikia formuoti ir širdį, kuria žmogaus asmuo įsisavina
orientyrus ir mokosi savąja technika teisingai naudotis. Mes būtent šito siekiame.
Visoje Afrikoje, o taip pat daugelyje Azijos šalių, mes turime didžiulį tinklą įvairių
pakopų mokyklų, kuriose mokomasi, įgyjamos žinios, profesiniai įgūdžiai ir šitaip
pasiekiama autonomija ir laisvė. Tačiau tose mokyklose mes stengiamės ne tik perduoti
„know-how“, bet formuoti žmogaus asmenį, sugebantį susitaikyti, žinantį, kad privalome
kurti, o ne griauti, turintį reikalingus orientyrus, kad galėtų sugyventi su kitais.
Daugumoje Afrikos šalių krikščionių ir musulmonų santykiai yra pavyzdingi. Vyskupai
sudarė bendrus komitetus drauge su musulmonais, kad stengtųsi kurti taiką konfliktinėse
situacijose. Ir šitas mokyklų, švietimo ir humaniškos formacijos tinklas yra labai
svarbus. Jį papildo tinklas ligoninių ir šalpos centrų, kuris kapiliariai pasiekia
ir tolimiausius kaimus. Ir daugelyje vietų, taip pat ir ten, kur vyko karai ir buvo
griaunama, katalikų Bažnyčia yra vienintelė nepažeista jėga. Tokia yra tiesa! Būtent
ten yra gydoma, ten gydomi taip pat ir AIDS ligoniai, o kartu taip pat vyksta švietimas
ir padedama kurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Dėl to, manau, reikėtų pataisyti
neteisingą įvaizdį, kad mes tik svaidomės griežtais draudimais. Būtent Afrikoje daug
dirbama, kad būtų integruotos skirtingos formacijos dimensijos ir kad būtų nugalėtas
smurtas ir įvairios epidemijos, tarp kurių nereikia užmiršti ir maliarijos bei tuberkuliozės.
Klausimas:
Šventasis Tėve, krikščionybė iš Europos pasklido po visą pasaulį. Šiandien daugelis
mano, kad Bažnyčios ateitis kituose kontinentuose. Ar tai tiesa? Arba kitaip tariant,
kokia krikščionybės ateitis Europoje, kur atrodo jinai tapusi privačiu mažumos reikalu?
Benediktas
XVI: Visų pirma norėčiau kai ką patikslinti. Iš tiesų, kaip žinoma, krikščionybė atsirado
Artimuosiuose Rytuose. Daug metų visų pirma tenai ji vystėsi ir pasklido po Aziją
plačiau negu mums gali atrodyti, po islamo atneštų pakeitimų. Antra vertus, būtent
dėl jų krikščionybės ašis pakrypo į Vakarus, į Europą. Ir būtent Europa – kuo mes
didžiuojamės ir džiaugiamės – dar labiau krikščionybę išvystė, visų pirma jos intelektinę
ir kultūrinę dimensiją. Tačiau manau, kad būtina nuolat prisiminti Rytų krikščionis,
nes esama pavojaus, kad jie, visada sudarę ženklią mažumą, palaikančią vaisingus santykius
su supančiu pasauliu, dabar išemigruos. Yra didelis pavojus, kad tos vietos, kuriose
gimė krikščionybė, liks be krikščionių. Manau, jog turime jiems padėti, kad jie galėtų
ten pasilikti. O dabar grįžkime prie Jūsų klausimo. Europa tikrai tapo krikščionybės
ir jos misionieriško judėjimo centru. Šiandien kiti kontinentai, kitos kultūros, lygiai
taip pat svariai dalyvauja pasaulio istorijoje. Kartu ir Bažnyčioje atsiranda vis
daugiau naujų balsų ir tai yra pozityvu. Gerai, kad gali pasireikšti įvairūs temperamentai,
Afrikai, Azijai ir Amerikai, visų pirma Lotynų Amerikai, būdingos vertybės. Žinoma,
visus juos pasiekė krikščioniškas skelbimas, bet taip pat ir daugiaamžės mūsų žemyno
vertybės, kurios kitiems žemynams liudija apie mūsų pačių išgyventą susitikimą su
krikščionybe. Visi įvairių pasaulio kraštų vyskupai sako: mums dar reikia Europos,
nors Europa yra tik didesnės visumos dalis. Mes vis dar esame atsakingi už tai, ką
esame sukūrę, už čia išplėtotą teologijos mokslą, už mūsų liturgiją, už mūsų tradicijas,
už sukauptą ekumeninę patirtį, ir visa tai yra svarbu ir kitiems kontinentams. Dėl
to mes negalime kapituliuoti ir gailėdamiesi savęs pačių sakyti: „Štai, esame tik
mažuma, tai stenkimės bent išsaugoti tai ką turime!“, bet privalome išlaikyti gyvą
dinamizmą, išvystyti mainus, kad ir iš kitur pas mus ateitų naujų jėgų. Šiandien Europoje
yra kunigų iš Indijos ir iš Afrikos. Afrikiečiai kunigai labai įdomiai dirba taip
pat ir Kanadoje. Vieni kitiems duodame ir vieni iš kitų gauname. Tačiau jei ateityje
mes norime daugiau gauti, turime drąsiau ir dinamiškiau duoti.
Klausimas: Šventasis
Tėve, tema, kuri jau buvo dalinai paliesta. Moderniosios visuomenės priimdamos svarbius
politikos ir mokslo srities sprendimus nesivadovauja krikščioniškosiomis vertybėmis,
o į Bažnyčią – žinome iš apklausų – žiūrima tik kaip į įspėjantį balsą ar net stabdį.
Ar neturėtų Bažnyčia palikti šitas gynybines pozicijas ir pozityviau žiūrėti į ateitį
ir į jos kūrimą?
Benediktas XVI: Manau, kad, kiekvienu atveju, mūsų pareiga
yra labiau pabrėžti mūsų siekių pozityvumą. Ir tai mes turime daryti visų pirma dialoge
su kultūromis ir religijomis, nes, kaip jau berods sakiau, Afrikos kontinentas, afrikietiška
siela, o taip pat azijietiška siela yra pakraupusios nuo mūsų šalto racionalumo. Svarbu,
kad būtų matoma, jog mes ne tik tokie esame. Lygiai taip pat svarbu, kad ir mūsiškis
laicistinis pasaulis suprastų, kad krikščionių tikėjimas tai ne vien draudimai, bet
tiltas dialogui su kitais pasauliais. Klaidinga manyti, kad vien racionali kultūra,
savosios tolerancijos dėka, gali lengviau susikalbėti su kitomis religijomis. Jai
labiausiai trūksta religinio elemento ir tuo pačiu sąlyčio taško, kurio dėka ir per
kurį kiti nori užmegzti santykius. Dėl to, privalome ir galime skelbti, kad naujame
interkultūriškume, kuriame gyvename, nuo Dievo atskirtas grynas racionalumas yra nepakankamas,
bet kad reikia platesnio racionalumo, kuris Dievą matytų harmoningoje darnoje su protu
ir suprastų, kad Europoje išsivystęs krikščioniškas tikėjimas yra taip pat priemonė,
galinti protą ir kultūrą sujungti į viena, integruoti juos į vieningą bendrą viziją.
Šia prasme, manau, mūsų laukia svarbi užduotis, tai yra, mes privalome įrodyti, kad
Žodis, kurį mes skelbiame nepriklauso istorijos sąvartynui, bet kad jis šiandien yra
reikalingas.
Klausimas: Šventasis Tėve, pakalbėkime apie Jūsų keliones. Jūs
esate Vatikane, turbūt Jums šiek tiek kainuoja būti toli nuo žmonių ir atskirtam nuo
pasaulio; taip pat ir čia, gražiojoje Castelgandolfo aplinkoje. Greit Jums sukaks
80 metų. Ar ketinate, Dievui padedant, dar daug keliauti? Ar yra jau suplanuotų kelionių?
Į Šventąją Žemę, į Braziliją? Ar jau žinote?
Benediktas XVI: Tiesą pasakius,
nesu toks vienišas. Žinoma, yra mūrai, pro kuriuos sunku praeiti, bet taip pat yra
„Popiežiaus šeima“, daugybė vizitų kiekvieną dieną, ypač kai esu Romoje. Atvyksta
vyskupai, kiti žmonės, būna valstybinių vizitų, atvyksta žinomi personažai norintys
asmeniškai pasikalbėti ne vien politiniais klausimais. Šia prasme, turiu daugybę susitikimų,
kuriuos Dievas man nuolat dovanoja. Pagaliau, juk svarbu, kad Petro sostas būtų susitikimų
vieta. Tiesa? Nuo Jono XXIII laikų švytuoklė pasviro į kitą pusę – popiežiai pradėjo
keliauti. Turiu prisipažinti, kad nesijaučiu taip stipriai, kad galėčiau planuoti
daug ilgų kelionių, tačiau ten kur reikia pasisakyti, kur yra toks poreikis, ten norėčiau
keliauti, žinoma, „dozuodamas“ pagal galimybes. Kai kas jau numatyta: ateinančiais
metais Brazilijoje vyks CELAM, Lotynų Amerikos vyskupų tarybos, susitikimas ir manau,
kad dalyvavimas jame bus svarbus įvykis intensyvaus Pietų Amerikos gyvenimo kontekste,
sustiprins viltį tame regione. Norėčiau taip pat nukeliauti į Šventąją Žemę ir tikiuosi
tai padaryti taikos metu. O dėl kitų, pamatysime ką man lems Apvaizda.
Klausimas:
Atleiskite, jei pasirodysiu įkyrus, bet austrai taip pat kalba vokiškai ir Jūsų laukia
Mariazell šventovėje.
Benediktas XVI: Taip, jau yra sutarta. Aš, paprasčiausiai,
šiek tiek neapdairiai pažadėjau. Ta vieta man tokia brangi, kad pasakiau: Taip, grįšiu
pas Magna Mater Austriae. Šie žodžiai iškart tapo pažadu, kurį aš ištesėsiu, mielai
ištesėsiu.
Klausimas: Dar kartą atleiskite. Aš Jumis žaviuosi kiekvieną trečiadienį,
kai dalyvaujate bendrosiose audiencijose. Atvyksta po 50 tūkstančių žmonių. Tai be
abejo vargina, labai vargina. Ar nesunku Jums ištverti?
Benediktas XVI: Taip,
gerasis Dievas man duoda reikalingų jėgų, o žmonių nuoširdumas visada padrąsina.
Klausimas:
Šventasis Tėve, Jūs ką tik paminėjote neapdairiai duotą pažadą. Ar tai reiškia, kad
nepaisant tam tikrų apribojimų, Jūs stengiatės neatsisakyti spontaniškumo?
Benediktas
XVI: Kaip bebūtų, visada stengiuosi. Nors ir viskas yra iš anksto suplanuota, visada
bandau daryti ką nors, kas būtų visiškai asmeniška.
Klausimas: Šventasis Tėve,
moterys labai aktyviai dalyvauja įvairiose katalikų Bažnyčios veiklos srityse. Ar
nemanote, kad jų indėlis turėtų būti dar labiau matomas, taip pat ir atsakingesniuose
Bažnyčios postuose?
Benediktas XVI: Apie tai daug galvojama. Kaip žinote, mes
manome, kad mūsų tikėjimas, Apaštalų kolegijos sudėtis, mus saisto ir mums neleidžia
teikti moterims kunigystės šventimų. Tačiau nereikia manyti, kad tapimas kunigu yra
vienintelis būdas ką nors svarbaus nuveikti Bažnyčioje. Bažnyčios istorijoje visuomet
buvo daug užduočių ir pareigybių. Pradedant Bažnyčios Tėvų seserimis, paskui viduramžiais,
kai didžiosios moterys suvadino lemtingą vaidmenį, ir galiausiai mūsų laikais. Prisiminkime
Hildegardą Bingenietę, kuri ryžtingai priešinosi vyskupams ir Popiežiui, Kotryną Sienietę
ir Brigitą Švedę. Lygiai taip pat ir mūsų laikais moterys privalo – ir mes kartu su
jomis – vis iš naujo ieškoti joms deramos vietos. Jau dabar jos aktyviai dalyvauja
kongregacijų darbe. Tačiau yra viena juridinė problema – jurisdikcija. Kanonų teisės
kodeksas juridiškai saistančių sprendimų priėmimą susieja su Šventimų sakramentu.
Taigi, šia prasme yra apribojimų, tačiau aš manau, kad pačios moterys, su joms būdingu
veržlumu ir jėga, su savo pranašumu, su dvasine jėga, sugebės išsikovoti sau vietą.
Mes privalome, ne kliudydami, bet džiaugdamiesi, įsiklausyti į Dievo balsą, kad moteriai
Bažnyčioje būtų skirta svarbi vieta, kaip Dievo Motinai ir Marija Magdalietei.
Klausimas:
Šventasis Tėve, pastaruoju metu vėl kalbama apie katalikybės žavesį. Kiek ši, savo
ruožtu labai sena, institucija yra gyvybinga ir kiek pajėgi kurti ateitį?
Benediktas
XVI: Manau, kad visas Jono Pauliaus II pontifikatas labai sutelkė žmonių dėmesį ir
juos suvienijo. Tai kas vyko jo laidotuvių dienomis liks istorijoje kaip nepaprastas
įvykis: šimtai tūkstančių žmonių tvarkingai ėjo į Šv. Petro aikštę, stovėjo valandų
valandas, nors būtų turėję griūti iš nuovargio, ištvėrė varomi vidinės jėgos. Paskui
tą patį išgyvenome mano pontifikato inauguracijos metu ir Kelne. Labai gražu kad bendruomeniškumo
patirtis tuo pat metu tampa tikėjimo patirtimi, kad bendruomeniškumo patirtį išgyvenama
ne bet kur, bet kad šita patirtis tampa vis gyvesne ir suteikia katalikybei savo džiugų
intensyvumą būtent tose vietose, kurios yra tikėjimo vietos. Žinoma, tai turi tęstis
ir kasdieniame gyvenime. Abu dalykai turi eiti išvien. Viena vertus, didieji momentai,
kuomet jaučiame, kad gera mums čia būti, kad Viešpats yra su mumis ir kad mes sudarome
didžiąją, visas ribas peržengiančią, sutaikytą bendruomenę. Bet iš jų pasisėmus jėgų,
reikia taip pat ištverti kasdienės piligrimystės sunkumus, gyventi vadovaujantis tais
šviesiais momentais ir į juos orientuotis, o taip pat ir kitus raginti prisijungti
prie keliaujančios bendruomenės. Tačiau naudodamasis šia proga norėčiau taip pat pasakyti,
kad aš raustu iš gėdos, matydamas kiek daug pastangų žmonės deda rengdamiesi artėjančiam
mano vizitui. Naujai nudažyti mano namai, o amatų mokykla pastatė naują tvorą. Evangelikų
tikybos mokytojas irgi dalyvavo tą tvorą statant. Tai smulkmenos, bet jos byloja kiek
daug daroma. Man visa tai nuostabu ir aš to nepriskiriu sau pačiam, bet matau tame
ženklą, liudijantį apie troškimą priklausti šitai tikėjimo bendruomenei ir vieni kitiems
tarnauti. Liudyti solidarumą ir būti atviriems Viešpaties įkvėpimui – tai mane giliai
jaudina ir už tai noriu visiems iš širdies padėkoti.
Klausimas: Šventasis Tėve,
Jūs kalbėjote apie bendruomeniškumo patirtį. Dabar Jūs jau antra kartą po išrinkimo
atvyksite į Vokietiją. Po pasaulio jaunimo dienų, o antra vertus ir po futbolo čempionato,
atmosfera tam tikra prasme pasikeitė. Atrodo tarsi vokiečiai būtų atviresni pasauliui,
tolerantiškesni, džiugesni. Ko Jūs dar linkite, mums, vokiečiams?
Benediktas
XVI: Sakyčiau, kad jau po Antrojo pasaulinio karo pabaigos prasidėjo vidinė vokiečių
visuomenės, taip pat ir vokiečių mentaliteto transformacija, kurią dar labiau sustiprino
suvienijimas. Giliau įsijungėme į pasaulio visuomenę, tad savaime pasikeitė ir mūsų
mentalitetas. Šitaip iškyla į dienos šviesą ir tie vokiečių charakterio bruožai, kurių
kiti anksčiau nematė. Gal mus kiti vaizdavo kartais per daug drausmingais ir uždarais,
kas be abejo turi šiek tiek pagrindo. Tačiau jei šiandien geriau matoma tai, ką visi
matome, tai aš manau, kad tai tik į gera: vokiečiai yra ne tik uždari, punktualūs
ir drausmingi, bet taip pat spontaniški, linksmi ir svetingi. Tai labai gražu. Šito
ir aš linkiu: kad šios dorybės dar labiau vystytųsi ir kad įkvėpimo ir pastovumo semtųsi
taip pat ir iš krikščionių tikėjimo.
Klausimas: Šventasis Tėve, Jūsų pirmtakas
daugybę krikščionių paskelbė šventaisiais ir palaimintaisiais. Kai kas mano, kad galbūt
net perdaug. Mano klausimas būtų toks. Beatifikacijos ir kanonizacijos atneša Bažnyčiai
ką nors nauja, jei tie asmenys laikomi tikrais pavyzdžiais. Lyginant su kitomis šalimis,
Vokietija davė palyginti nedaug šventųjų ir palaimintųjų. Ar galima ką nors padaryti,
kad šita sielovados sritis labiau išsivystytų ir kad beatifikacijų ir kanonizacijų
poreikis duotų tikrus vaisus sielovadoje?
Benediktas XVI: Iš pradžių ir aš
laikiausi nuomonės, kad didelis beatifikacijų skaičius mus slegia ir kad galbūt reikėjo
labiau parinkti tokias asmenybes, kurios giliau įsismelktų į mūsų sąžines. Decentralizavau
beatifikacijas, kad tos asmenybės būtų labiau regimos specifinėse vietose, kurioms
jos priklauso. Galbūt Gvatemalos šventasis ne toks įdomus mums Vokietijoje, o Altoettingo
šventasis mažiau rūpi Los Angeles mieste, ir panašiai. Tiesa? Be to, manau, kad toks
decentralizavimas sutampa su vyskupų kolegiškumu, su kolegijinėmis struktūromis, ir
kad jis naudingas būtent tam, kad atskirose šalyse būtų iškeltos jų asmenybės ir kad
vietinių asmenybių iškėlimas yra veiksmingesnis jų gimtosiose šalyse. Taip pat pastebėjau,
kad skirtingose vietose vykstančios beatifikacijos paveikia daugiau žmonių ir žmonės
sako: „Štai, pagaliau, vienas iš mūsų!“, eina pas naują palaimintąjį ir semiasi iš
jo įkvėpimo. Palaimintieji jiems priklauso ir mes džiaugiamės, kad jų yra daug. O
jei palaipsniui, besivystant pasaulio visuomenei, ir mes imame geriau juos pažinti,
tai irgi reikia tuo džiaugtis. Tačiau ir šioje srityje turi būtų įvairovė ir dėl to
labai svarbu, kad ir mes Vokietijoje geriau susipažintume su mūsų svarbiomis asmenybėmis
ir išmoktume jomis džiaugtis. Greta beatifikacijų yra svarbių asmenybių, reikšmingų
visai Bažnyčiai kanonizacijos. Manau, kad Vyskupų konferencijos turėtų parinkti, turėtų
nurodyti kas yra tinkamiausias, kas iš tiesų ką nors svarbaus gali pasakyti, ir turėtų
šias didžiausią įspūdį darančias asmenybes – ne perdaug – padaryti regimas. Įsivaizduoju
daug gražių filmų. Aš, žinoma, gerai pažįstu tik Bažnyčios Tėvus. Įsivaizduoju filmą
apie šv. Augustiną, taip pat apie Grigalių Nazianzietį, kuris buvo labai įdomi asmenybė,
visą laiką bėgo nuo jam suteikiamos vis didesnės atsakomybės. Reikia stengtis pažinti:
yra ne tik bjaurios situacijos, apie kurias kuriami šiandieniniai filmai, bet istorijoje
yra ir nuostabių figūrų, kurios anaiptol nėra nuobodžios, bet yra labai aktualios.
Vienu žodžiu, nereikia žmonėms uždėti per didelio krūvio, bet reikia padaryti regimas
tas asmenybes, kurios yra aktualios ir kurios mus įkvepia.
Klausimas: Tai istorijos,
kuriose turėtų būti ir humoro? Jūs 1989 metais buvote Miunchene apdovanotas humoristo
Karlo Valentino vardu pavadintu ordinu. Koks vaidmuo Popiežiaus gyvenime skirtas humorui
ir pramogoms?
Benediktas XVI: (juokiasi) Aš nesu iš tų žmonių, kuriems visada
į galvą ateina anekdotai. Tačiau manau, kad labai svarbu ir, sakyčiau, mano tarnystei
net būtina, visada matyti ne tik tragedijas, bet ir džiugius aspektus, linksmąją gyvenimo
pusę. Kažkuris rašytojas vieną kartą yra pasakęs, kad angelai gali skraidyti dėl to,
kad nerimtai į save žiūri. Galbūt ir mes galėtume šiek tiek daugiau skraidyti, jei
nemanytume, kad esame tokie labai svarbūs.
Klausimas: Kai einamos tokios svarbios
pareigos, kaip Jūsų, Šventasis Tėve, savaime suprantama, kad kiti stebi, apie Jus
kalba. Ir skaitant mane nustebino, jog daugelis apžvalgininkų sako, kad Popiežius
Benediktas yra kitokia asmenybė negu kardinolas Ratzingeris. Kaip Jūs žiūrite pats
į save, jei galima šito paklausti?
Benediktas XVI: Aš jau daug kartų buvau
įvairiai skirstomas: į pirmojo periodo profesorių, į vidurinio periodo, į ankstyvą
kardinolą ir į vėlyvą. Dabar dar vienas skirstymas. Savaime suprantama, kad turi įtakos
aplinkybės ir žmonės, kad keičiasi pareigos ir atsakomybė. Tačiau, nors vyko mano
asmenybės ir mano pasaulėžiūros branda, visa tai kas jose svarbiausia išliko identiška,
ir, aš džiaugiuosi, kad dabar labiau iškeliami tie aspektai, kurie anksčiau nebuvo
pastebimi.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad Jūsų pareigos Jums patinka ir nėra
didelė našta?
Benediktas XVI: To jau būtų perdaug, nes iš tiesų nėra lengva,
tačiau ir iš šito stengiuosi semtis džiaugsmo.
Pabaiga: Visų kolegų vardu labai
nuoširdžiai Jums dėkoju už šį pokalbį, už šią „pasaulinę premjerą“. Džiaugiamės Jūsų
būsimu vizitu Vokietijoje, Bavarijoje. Iki pasimatymo.