Bendroji audiencija: Apreiškimas Jonui.

Trečiadienio rytą popiežius Benediktas XVI kelioms valandoms buvo parvykęs iš Castelgandolfo vasaros rezidencijos į Vatikaną ir susitiko su septyniais tūkstančiais į bendrąją audienciją susirinkusių maldininkų. Kaip informuoja audiencijas tvarkanti Popiežiaus namų prefektūra, šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavo maldininkai iš Austrijos, Brazilijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Lietuvos, Portugalijos, Prancūzijos, Slovakijos, Taivano, Vengrijos ir Vokietijos.

Audiencijoje dalyvavusius lietuvius Šv. Tėvas pasveikino lietuviškai.

Pagrindinėje audiencijos kalboje Popiežius tęsė katechezių ciklą apie apaštalus ir jau trečią kartą kalbėjo apie apaštalą šv. Joną. Ankstesnėse dviejose Jonui skirtose katechezėse vieną kartą buvo kalbama apie patį apaštalo asmenį, jo kilmę ir vietą dvylikos bendrijoje, antrą – apie meilės doktriną jo Evangelijoje ir laiškuose, o šį kartą Popiežius kalbėjo apie Apokalipsę, tai yra apie Apreiškimo Jonui knygą.

Jono aprašytos nepaprastos vizijos įspaudė gilų pėdsaką Bažnyčios ir visos Vakarų kultūros istorijoje. Jau vien Apreiškimo Jonui knygos pavadinimas įvedė į mūsų žodyną žodžius „apokalipsė“, „apokaliptinis“, kurie kad ir iškreipdami Jono knygos dvasią, pritapo mūsų kalbose, reikšdami katastrofos grėsmę.

Apreiškimo Jonui knygos prasmę paaiškina dramatiška situacija, kurioje pirmojo amžiaus pabaigoje buvo atsidūrusius Azijos Bažnyčios – Efezo, Smirnos, Pergamo, Tiatyrų, Sardų, Filadelfijos ir Laodikėjos. Kreipdamasis į šių septynių bendruomenių narius, Jonas guodžia persekiojamus krikščionis ir prašo jų išlaikyti tvirtą tikėjimą, neištirpti supančiame pasaulyje. Apreiškimo Jonui knygos turinys būtent ir yra apreiškimas, Kristaus prisikėlimu žmonijos istorijai suteiktos prasmės atskleidimas. Jono vizijos centre yra Avinėlis, kuris, nors ir buvo užmuštas, tačiau tvirtai stovi prie Dievo sosto. Šituo Jonas nori pasakyti, kad Kristus, nors ir miręs smurtinga mirtimi, yra gyvas. Prisikėlimu jis galutinai nugalėjo mirtį. Ir kaip tik dėl to, kad buvo miręs ir prisikėlė, dabar jis dalijasi su Tėvu visa išganančia karališka valdžia.

Vienoje pagrindinių vizijų matome Avinėlį, atverčiantį knygą, užantspauduotą septyniais antspaudais, kurių nieks negalėjo nuimti. Regėtojas, tai yra pats Jonas, verkia matydamas, kad iš pradžių neatsirado nė vieno kas būtų vertas nuimti antspaudus. Šios Jono ašaros turbūt vaizduoja Azijos Bažnyčių nusivylimą ir sielvartą dėl jas prislėgusių persekiojimų. Tai tas pats liūdesys, kuris slegia ir mus, kai matome nesupratimą, sunkumus ir priešiškumą, su kuriuo ir šiandien Bažnyčia susiduria įvairiuose pasaulio kraštuose. Tai nepelnyta kančia, panaši į nekaltojo Kristaus kančią. Ji taip pat atskleidžia ir blogiui pasidavusio žmogaus piktumą, ir kartu Dievo apvaizdą, nes viskas kas pasaulyje vyksta, vyksta Dievui žinant. Jono ašaros išlietos jam nesuprantamo slėpinio akivaizdoje liejasi per visą žmonijos istoriją. Tik nekaltas aukos Avinėlis gali nuimti antspaudus ir atskleisti knygos turinį. Tik jis vienas gali rodyti kelią krikščionims, kuriems jo pergalė prieš nuodėmę ir mirtį yra ir jų pergalės garantija.

Apokalipsės vizijoje matome taip pat Moterį, pagimdžiusią berniuką, o taip pat nuo dangaus numestą, bet dar galingą, slibiną. Moteris – tai ir Marija, Išganytojo Motina, ir Bažnyčia, visais laikai gimdanti naujus Dievo tautos narius, kuriems gresia patekti slibino valdžion. Nors ji atrodo bejėgė, vis dėlto pats Dievas ją guodžia ir saugo. Ir galiausiai nugali ne slibinas, bet Jono vizijos Moteris. Ir tai mus pripildo vilties. Istorijoje kenčianti ir persekiojama Bažnyčia galiausiai pristatoma naujosios Jeruzalės simboliu. Naujame, perkeistame pasaulyje, nebus nei mirties, nei liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo.

Apreiškimo Jonui knyga, nors vis primenanti kančias ir vargus, yra kupina šlovinimo ir džiaugsmo giesmių, giedančių Dievo pergalę ir ateinančią jo karalystę. Pačioje knygos pabaigoje girdime pirmojo amžiaus krikščionių dažnai kartotą maldavimą, kad Viešpats kuo greičiau pas juos galutinai sugrįžtų. Tą patį maldavimą, jo aramėjiška forma, aptinkame ir pas šv. Paulių: Maranata, ateik, Viešpatie Jėzau! (jm)