XX eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51-58)



Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie ilgos Jėzaus kalbos po stebuklingo duonos padauginimo pabaigą. Klausantis šių žodžių taip pat gali kilti kai kurių neaiškumų. Daugelis praktikuojančių katalikų Eucharistiją laiko, tegul ir pagrindine, tačiau vis tiek viena iš jų tikėjimą sudarančių dalių. Viena iš tikėjimo praktikų – tegul ir svarbiausia – kaip malda, bažnyčios lankymas, parama Bažnyčiai. Kitaip tariant, kažkas pastovaus, nepajudinamo. Šiais laikais netgi palengva įsivyrauja nuomonė, kad daug svarbiau asmeninis kontaktas su Dievu, kuris įsivaizduojamas kaip meditacija, vidiniai sentimentai, bet pamirštama, kad Jėzus yra pasakęs: Štai duona, nužengusi iš dangaus!

Būna žmonių, tvirtinančių: Aš negaliu gyventi be kasdieninės Komunijos. Jei kurią dieną praleidžiu, jaučiu, kad man kažko trūksta.

Žinoma, tai skamba labai gražiai, ir, tikėkimės, kad iš tiesų šiems žmonėms Eucharistija iš tiesų būtina, kaip kasdieninė duona.

Tačiau drauge graužia ir abejonės kirminas: ar kartais šiems tikintiesiems Komunija nėra tik galimybė jaustis saugiais, apsisaugoti nuo bet kokių pasikeitimų, “užsikonservuoti”, o gal ir užkonservuoti tokį savęs paties įvaizdį, prie kurio jau ir patys, ir juos supantys žmonės yra pripratę.

Būna, kad žmonės priima Eucharistiją tik tam, kad liktų savimi, am˛inai liktų tokiais pat, jokiu būdu nepasikeistų, netaptų kitokiais.

Jei gerai suprasime, ką reiškia Kristaus žodžiai “kūnas” ir “kraujas”, be jokios abejonės, priimsime ir riziką ne visuomet pasitikėti savimi, prisiminsime, kad Dievas mus visus ragina keistis, išsivaduojant iš blogio ir nuodėmės.

Jėzų klausinėję ˛ydai tai suprato labai gerai. Sakydami: Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?,- jie atsisakė šios didžiulės dovanos, nes jautė, kad tai pareikalaus iš jų visiškai pakeisti savo tapatybę, kad jau nebebus įmanoma gyventi taip, kaip iki tol.

Deja, yra tokių krikščionių, kurie sugeba suderinti Eucharistiją su savo poelgiais, kurie tikrai nėra daromi, laikantis Evangelijos. Jie moka priimti Komuniją (šis žodis reiškia bendravimą) ir tuo pačiu jausti priešiškumą kitam žmogui, elgtis egoistiškai, piktintis, smerkti ir niekinti.

Yra tokių, kurie priima Komuniją, kad išdidžiai paliudytų – pirmiausia sau pačiam – “Aš esu toks pat!”, kai tuo tarpu verčiau reiktų sakyti: “Aš nebenoriu būti toks, koks esu… Aš nebegaliu daugiau… Aš nepatinku sau toks, koks esu…”

Ne vienam mūsų reiktų įrodyti sau pačiam ir kitiems, kad, priimdami šią Duoną, mes nepriimame savęs tokių, kokie esame, kad, ją priimdami, norime tapti geresniais, kad norime keisti savo gyvenimą.

Ne visuomet teiginys: “Kai nepriimu Komunijos, jaučiu, kad man kažko trūksta”,- yra teisingas. Kartais vertėtų paklausti savęs: “Kas atsitinka, kai priimu Komuniją”,- ir jei niekas nesikeičia, suabejoti savo dorumu ir teisingumu.

Juk tokiu atveju įvyksta tik Komunijos priėmimas, o didžiosios Eucharistijos dovanos praktiškai atsisakome jau tada, kai ją priimame.

Antrajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje apaštalas Paulius mums primena: Stenkitės suprasti, kokia yra Dievo valia. Mes negalime savo gyvenimo užpildyti vien tik savo suplanuotais ir įsivaizduotais, kad ir geriausiais tikslais, bet privalome suvokti, ko iš mūsų laukia Viešpats.

Kokia iš tikrųjų yra Dievo valia? Apie tai aiškiai mums kalba Kristus: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą,- kad apsčiai jo turėtų.

Dievas trokšta, kad mes iš tiesų gyventume. Visi kiti mums tvirtina: Dirbk… dirbk… dirbk…Jis gi nori, kad mes rastume laiko ir kitokiam gyvenimui. Ko gero, ir apaštalas Paulius, matydamas mūsų karštligišką skubėjimą, savo mintį persakytų taip: “Visų pirma tarp visų dalykų, kuriais užsiimate, raskite laiko gyventi”.

Jėzus gi mums aiškiai pasakė: Aš esu gyvoji duona… Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!