Libano vyskupai dėkingi Popiežiui už pagalbą.

Libano maronitų vyskupai padėkojo kardinolams, kurie neseniai aplankė Libano katalikų Bažnyčią ir užtikrino Popiežiaus ir visos Bažnyčios užtariančias maldas bei konkrečius solidarumo veiksmus. Maronitų ganytojai visų pirma dėkojo popiežiaus ypatingajam pasiuntiniui kardinolui Roger Etchegaray, kurio vizitas, - pažymėjo pareiškime vyskupai, buvo balzamas mūsų Bažnyčios širdžiai. Nemažiau guodžia kardinolo Etchegaray atvežta popiežiaus finansinė parama, kurią Antiochijos maronitų patriarchas kardinolas Pierre Nasrallah Sfeir perdavė Libano Caritas organizacijai. Libano katalikai taip pat išreiškė gilią padėką buvusiam Vašingtono arkivyskupui, kardinolui MacCarrick, kuris neseniai aplankė Libano Bažnyčią vykdydamas Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferencijos jam pavestą misiją. Libano ganytojai taip pat Amerikos katalikų episkopatui išreiškė padėką už jo paliudytą krikščionišką solidarumą. Vyskupai viešame komunikate taip pat aptarė dabartinę politinę situaciją Libane po to, kai Jungtinių tautų organizacijos Saugumo taryba priėmė rezoliuciją 1701 dėl paliaubų Libano konflikte. Libano vyskupai pareiškime pažymėjo, jog daugelis šalies gyventojų būgštauja dėl rezoliucijos interpretavimo kriterijų. Pasak vyskupų, yra pavojus, jog krašte įsikurs nepageidautina dvivaldystė. Todėl vyskupai paragino gyventojus vieningai remti tiktai vieną valdžią, kuriai atstovauja vyriausybė, turinti demokratiškai išrinkto parlamento pasitikėjimą.

Dėkingumą popiežiui Benediktui XVI pareiškė taip pat ir kitos, narių skaičiumi antros po maronitų - melkitų graikų katalikų Bažnyčios vyskupai. Šios bendruomenės vadovas, Damaske reziduojantis patriarchas Grigalius III Laham, davė interviu Vatikano radijui.

„Esame dėkingi Šventajam Tėvui, kad išklausė mūsų šauksmą. Esme dėkingai taip pat kardinolui Etchegaray, kuris yra didis Libano, Artimųjų Rytų bičiulis. Jo vizitas mums tikrai buvo svarbus vilties ženklas ir mes, nors Libanas šiandien atsidūręs tikrai tragiškoje padėtyje, kardinolo vizitu be galo džiaugiamės. Libaniečiai dėkingi Popiežiui už jo solidarumą ir už jo balsą, visuomet aiškiai reikalaujantį nutraukti karo veiksmus. Popiežius kone kasdien kartojamuose pasisakymuose reikalavo, kad politiniai vadovai prisiimtų savo atsakomybę už taiką šiame regione ir už čia gyvenančių žmonių saugumą, nes pastarasis konfliktas yra tik vienas iš daugelio kitų konfliktų, kurie vis kartojasi nuo pat 1948 metų, tai yra nuo pirmojo izraeliečių ir arabų karo. Popiežius kalbėjo garsiau ir aiškiau už Ameriką, už Europą ir netgi už arabų valstybes. Šv. Tėvas savo tvirta ir aiškia pozicija laimėjo didžiulį libaniečių ir kitų regiono gyventojų palankumą“.

„Žmonės grįžta į namus. Visi pabėgėliai tuoj pat masiškai pajudėjo namų link. Vos dviem valandoms praėjus nuo paliaubų įsigaliojimo apie tūkstantį žmonių jau buvo sugrįžę į savo sugriautus namus Izraelio pasienyje. Su dideliu džiaugsmu ir viltimi buvo sutiktas taip pat Libano reguliarios kariuomenės atvykimas į Pietų Libano ruožą, kuriame ištisus tris dešimtmečius Libano kariuomenės nėra buvę“.

„Karo veiksmai tiesiogiai palietė tris melkitų vyskupijas. Visų pirma Tyro vyskupiją, esančią Izraelio pasienyje (nuo sienos iki Tyro miesto tėra tik 35 kilometrai). Nukentėjo keturios bažnyčios, kurių viena visiškai sugriauta. Subombarduotos trys klebonijos, nukentėjo vyskupo rezidencija, žalos padaryta taip pat kituose penkiuose sielovados centruose. Kitoje Pietų Libano vyskupijoje – Marjeyoun nukentėjo katedra, vyskupo rezidencija ir viena ką tik baigta statyti nauja bažnyčia. Padaryta žalos taip pat Libano šiaurėje esančioje Baalbeko vyskupijoje. Mes tuoj pat sudarėme kunigų ir pasauliečių komisijas, kurios įvertinusios padėtį, tuoj pat imtųsi atstatymo darbų. Tikimės paramos sulaukti ir iš vietinių tikinčiųjų, ir iš užsienio. Kreipiausi į užsienio šalių vyskupų konferencija prašydamas pagalbos. Mums reikia ne tik materialinės pagalbos, bet visų pirma solidarumo ir palaikymo, nes ypač dabartiniu laikotarpiu daug krikščionių galvoja emigruoti. Kiekviena krizė, kiekvienas naujas konfliktas Artimuosiuose Rytuose, visuomet sukelia naują emigracijos bangą. Dėl to mums būtinai reikia kitų krikščionių solidarumo, kad pirmiausia mūsų jaunimas suprastų koks svarbus yra krikščionių buvimas šiame regione“.