Benedikto XVI trečiadienio bendroji audiencija

Kaip įprasta trečiadieniais, popiežius priėmė į bendrąją audienciją gausų būrį maldininkų iš viso pasaulio. Tačiau šį trečiadienį neįprasta buvo tai, kad savo svečius popiežius Benediktas priėmė ne Vatikane, o Castelgandolfo vasaros rezidencijos rūmų kieme. Į audienciją atvyko per 4 tūkstančius maldininkų iš daugelio Europos ir užjūrio kraštų. Tarp maldininkų audiencijoje dalyvavo palyginant daug skirtingų kongregacijų vienuolių, kurios dalyvauja šiomis dienomis vykstančiose generalinėse kapitulose.

Popiežius savo katechezėje tęsė Žolinių iškilmėje išsakytas mintis apie Švč. Mergelę Mariją, kurią Žolinių liturgija leido kontempliuoti kaip triumfuojančią su Kristumi Danguje. Popiežius priminė Vatikano II susirinkimas žodžius, jog Marija „šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“ (Lumen Gentium, 68).

Tačiau šiais laikais, - tęsė popiežius, žmonės taip yra pavergti kasdienių reikalų, kad net pamiršta apie šią raminančią dvasinę tikrovę, kuri yra svarbi tikėjimo tiesa. Kai kas gyvena tarsi niekada neturėtų mirti, arba tarsi visas turėtų baigtis su mirtimi. Kai kas elgiasi taip, tarsi žmogus būtų vienintelis savo likimo kūrėjas, tarsi Dievas neegzistuotų, kartais net atsisakant iš viso pripažinti Jam vietos mūsų pasaulyje. Didieji technikos ir mokslo laimėjimai, kurie gerokai pakėlė žmonijos gyvenimo sąlygas, vis dėl to neranda atsakymo į šiuos klausimus, kylančius iš žmogaus sielos gelmių. Tik atsivėrimas Dievo, kuris yra Meilė, slėpiniui nuslopins tiesos ir laimės troškulį mūsų širdyje. Tik amžinybės perspektyva gali suteikti autentišką vertę istorijos įvykiams, o ypač žmogaus trapumo, kančios ir mirties slėpiniui.

Kontempliuodami Mariją Dangaus šlovėje suvokiame, kad ir mums žemė nėra galutinė tėvynė ir kad jei gyvensime nuolat siekdami amžintųjų vertybių, kada nors dalinsimės su ja ta pačia šlove. Todėl, nepaisant aibės kasdienių sunkumų, turime neprarasti ramybės ir taikos. Į Dangų Paimtosios šviesus ženklas dar daugiau suspindi tuomet, kai atrodo, kad virš horizonto ima kauptis tamsūs skausmo ir smurto šešėliai. Mes esame tikri – Marija iš aukšto sergi mūsų žingsnius jautriai pergyvendama, ji mus nuramina tamsos ir audros valandą, ji mums ištiesia savo motinišką ranką. Palaikomi šio žinojimo, kupini pasitikėjimo, tęskime krikščioniško įsipareigojimo kelionę į ten, į kur Apvaizda mus veda. (sk)