Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo
Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina
Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir
palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko
mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo
kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O
Marija prabilo:
„Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi
Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai
nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man
Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!
Jis maloningas iš kartos į kartą
tiems,
kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę
ir išsklaido išdidžios
širdies žmones.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
ir išaukština mažuosius.
Alkstančius
gėrybėmis apdovanoja,
turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos
ranką savo tarnui Izraeliui,
kad minėtų jo gailestingumą,
kaip buvo
žadėjęs mūsų protėviams –
Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija
prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.
(Lk
1, 39-56)
MŪSŲ MOTINA
Mes visi prisikelsime… Tai žinia, kurią
mums skelbia Šios dienos iškilmė. Kaip antrajame Mišių skaitinyje rašo apaštalas Paulius,
Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus,
tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu.
Tarp visų, priklausančių Kristui,
yra vienas žmogus, kuriam ši garbė ypatingai priklauso: Jo Motina, ta, kuri pagimdė
Išganytoją, kaip žmogų, gyveno su Juo, dalydamasi kasdienybės rūpesčiais ir malda
ir ypač stovėdama po Jo kryžiumi. Marijos išaukštinimui Kristus nelaukė savo galutinio
atėjimo akimirkos, tačiau tai padarė iškart, neleisdamas jos kūnui sunykti. Šį tikėjimą
krikščionys išreikšdavo labai sena Marijos paėmimo į dangų švente, kol 1950 metais
popiežius Pijus XII paskelbė tai, kaip katalikų Bažnyčios dogmą, tuo šiai šventei
suteikdamas dar daugiau iškilmingumo.
Iš tiesų mes nežinome, kokia yra prikeltųjų
būsena, kaip ir kokiu būdu su savo kūnu gyvena Kristus. Tokie svarstymai, ko gero,
vietoje paaiškinę, gali tik įnešti daugiau sumaišties, tačiau šiandieninė iškilmė
mums per Mariją paaiškina, kas yra svarbiausia, kūnų prisikėlime. Liturgija mums kalba
apie buvimą su Viešpačiu. Tai taip paprasta ir netikėta, kad net ne iš karto galime
suvokti, ką tai reiškia tikinčiojo gyvenimui.
Apie ką mums kalba Dangun Paimtosios
paslaptis? Marija yra prisikėlimo ir Bažnyčios pirmavaizdis. Joje Dievas parodė tai,
kas galiausiai atsitiks su visa Bažnyčia, nes amžių pabaigoje Bažnyčia, taip kaip
Marija, nekalta ir šventa taip pat bus paimta į dangų. Kaip tik todėl apaštalas Jonas
pirmajame skaitinyje kalba apie dangiškąją Bažnyčią, kaip moterį, apsisiautusią saule,
mėnuliu po kojomis ir dvylikos žvaigždžių vainiku, kuri galiausiai tampa dangiškąją
Jeruzale prie Dievo sosto. Šis moters paveikslas tradiciškai taikomas tiek Marijai,
tiek Bažnyčiai, ir tai yra teisinga, nes neįmanoma įsivaizduoti Bažnyčios be Marijos,
kuri primoji iš jos vaikų pasiekė tą garbę.
Tačiau svarbiausia mums yra suvokti,
kokiu būdu mes turime pasiekti tą garbę ir tai geriausiai galime padaryti, įsižiūrėdami
į Marijos asmenį, į jos gyvenimo kelią, kuris yra nužymėtas dviem dalykais: tikėjimu
ir nusižeminimu.
Palaiminta įtikėjusi!- sako Elzbieta Marijai. Marija iš tiesų
tikėjo visuomet. Ji tikėjo, gavusi žinią apie Kristaus įsikūnijimą, tikėjo, gyvendama
Nazareto tyloje, tikėjo ir stovėdama ant Golgotos viršūnės. Ji tikėjo tada, kai atrodė,
kad viskas žlunga, tada, kai nieko nesuprato. Marija leidosi, kad ją per gyvenimą
vestų Dievas kaip avelę, sekančią paskui aukoti vedamą Avinėlį, kaip kad ją vadina
bizantinės liturgijos himnas.
Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, todėl
mane palaiminta vadins visos kartos…
Savo gyvenime Marija patyrė dar vieną
paslaptį, nulėmusią visą jos ateitį: Dievas išaukština nuolankiuosius ir suvaržo išdidžiuosius.
Kaip tik tai ji ir išreiškė, džiugiai išreikšdama šį įsitikinimą savo Magnificat giesmėje,
kol to Viešpats Jėzus dar net nebuvo paskelbęs savo Evangelijoje.
Marija ne
vien tik suprato, kad taip yra, bet taip pat, kad tai yra teisinga ir padėkojo Dievui
už tai beveik tais pačiais žodžiais, kokius ištars ir Jos Sūnus: Aš šlovinu Tave Tėve,
dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei
mažutėliams.
Kaip tik nusižeminimu galime paaiškinti Marijos išrinkimo paslaptį.
Ji buvo Malonės pilnoji, nes joje nebuvo tuščios savimeilės.
Norėdami, kad
Dievas ir mumyse nuveiktų didelių dalykų, kad galėtų atvesti į galutinę garbę, kurią
jau pasiekė Marija, mums būtina Jam padėti savo tikėjimu ir nusižeminimu.
Be
abejo, nė vienas iš mūsų nesugebėsime pasiekti Marijos nuoširdaus nusižeminimo ir
tikėjimo gelmių, tačiau visuomet galime glaustis prie jos, prašydami sustiprinti mūsų
tikėjimą, išmokyti jausti galingą ir drauge meilią Viešpaties ranką, kai būna sunku.
Tai malda, kuri šiandien turėtų veržtis iš kiekvieno tikinčiojo lūpų, kreipiantis
į tą, kurią Bažnyčios liturgija vadina Karaliaus dešinėje sėdinčia valdove.
Mes
visuomet galime pajusti Jos pagalbą ir sustiprinimą, nes ji, nors ir išaukštinta,
toliau lieka nusižeminusia ir kuklia Viešpaties tarnaite.
Per ją Bažnyčia pirmą
kartą gavo Išganytoją. Net ir dabar Jis ateina pas mus savo kūnu, gimusiu iš Mergelės
Marijos… (mons. Adolfas Grušas)