XIX eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: 'Aš esu nužengęs iš dangaus'?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 41-52).

GYVENIMO DUONA

Šiandien girdime, kaip Jėzus pavadina save gyvenimo duona. Norint geriau suvokti, ką tai reiškia mums, verta pradėti nuo pirmajame Mišių skaitinyje aprašytos pranašo Elijo kelionės, pamėginti įsijausti į jo jausmus, tuo atskleidžiant žmogiškosios prigimties silpnumą, kurį sustiprina Dievo malonė.

Elijas jau buvo praradęs bet kokį norą gyventi. Jis meldė mirties, jautė jos artumą. Tik mirtis jam atrodė galinti išspręsti visas gyvenimo problemas. Kaip tik su tokiu prašymu lūpose jis užsnūdo, ir miegas tapo galimybe užsimiršti, bent trumpam pabėgti nuo slegiančios tikrovės…

Tačiau prabudimas buvo skausmingas. Angelas žadina Eliją, gražindamas jį į tą pačią nelemtą tikrovę, tačiau drauge ir sustiprina pranašą, suteikdamas jėgų peržengti savo abejones ir skausmą. Angelas atneša duoną, kuri suteikia jėgų pranašui tęsti ilgą kelionę iki Dievo kalno Horebo.

Nusiminimas. Didelis pavojus. Akligatvis. Tamsybės. Beprasmybė. Našta… Kiek daug žodžių žmonijos žodyne skirta nusakyti nelaimes ir neviltį. Iš tikrųjų nereiktų tuo stebėtis, nes visa tai priklauso prie dažniausių žmogaus išgyvenimų. Kiekvienas būname ir pasimetę, ir nusiminę, ir toji našta slegia labiau, nei galėtume tai įsivaizduoti šviesiais gyvenimo momentais.

Kaip tam tikrą atsvarą šiai naštai Jėzus mums siunčia savąjį pamokymą: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvenimo duona. Išganytojas aiškiai patvirtina, jog tai vienintelis žmogaus išsigelbėjimas sunkiomis valandomis. Nuoširdus tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpaties pagalba leidžia mums nueiti tolesnį kelią, anot pranašo Elijo istorijos – iki Dievo kalno.

Šis kalno įvaizdis nusako mūsų susitikimo su Dievu akimirką. Norint pasiekti tą vietą, reikalinga sunki ir varginanti kelionė, kurią įmanoma įveikti, tik pasinaudojant Dievo teikiama pagalba. Nė vienam negali pakakti savo jėgų, todėl reikia tikėti, jog ta pagalba ateis pačiu reikalingiausiu metu. Reikia tik palikti laiko Dievui, kuris viską gerai numatė.

Neįmanoma priversti Dievą ką nors daryti. Jis pats yra gyvenimas ir teikia paramą mūsų gyvenimui, tapdamas maistu, atgaivinančiu jėgas ir leidžiančiu kūriniui bendrauti su Kūrėju.

Eucharistija, duona, tampanti Kristaus Kūnu žmonėms pamaitinti, yra ne tik gamtos dovanų, bet drauge ir visų žmonių nelaimių, vargų, jų meilės pašventinimas.

Labai svarbu suvokti palyginimą, kurį Išganytojas pateikia savo klausytojams, pasakodamas apie dalijamą duoną ir save vadindamas gyvenimo duona. Jo Kūnas yra maistas žmogui, vadinasi, kažkas esminio, pilno gaivinančios energijos ir drauge tai, ką galima pasisavinti, sugerti į save. Iš tiesų, Jėzus nieko nepasilieka sau. Jo metai, visos jėgos, garbė, gyvenimas – visa tai skirta žmonėms, kad jie turėtų jėgų gyventi, kad tęstųsi jų kelionė prie Šventojo Kalno – ten, kur žmogaus laukia tikroji Meilė.

(mons. Adolfas Grušas)