Prieš 450 metų mirė šv. Ignacas Lojola.

1556 metų liepos 31-ąją, 7 valandą ryto, mirė Ignacas Lojola. Šventųjų mirties diena vadinama jų gimimo dangui diena. Būtent šią dieną minima ir šv. Ignaco Lojolos liturginės šventė. Šiemet ji ypatinga, nes nuo Ignaco gimimo dangui sukanka lygiai 450 metų.

Kai šventasis Ignacas mirė 1556 metų liepos 31 dieną, jau buvo prabėgę 16 metų nuo Jėzaus Draugijos įkūrimo. Jau tada visuose kontinentuose - Indijoje ir Japonijoje Azijoje, Etiopijoje Afrikoje, Brazilijoje Amerikoje ir, žinoma Europoje, darbavosi apie tūkstantis jėzuitų.

Ignacas Lojola gimė 1491 metais Ispanijoje, baskų krašte. Pats Ignacas prisipažino, jog jaunystėje buvo pasaulio tuštybėms atsidavęs žmogus. Jo bendražygiai apie šį laikotarpį rašė, kad Ignacas nors ir neišsižadėjo tikėjimo, bet negyveno pagal jo reikalavimus ir nesisaugojo nuodėmės. Būdamas 26 metų stojo Navaros vicekaraliaus tarnybon. 1521 gegužės 20 dieną, kai prancūzai puolė Pamplonos tvirtovę, Ignacas buvo sunkiais sužeistas. Ilgai besigydydamas ir mąstydamas apie savo praeitį, pajuto nenumaldomą troškimą gyvenimą pašvęsti sielų gelbėjimui. 1534 m. Ignacas ir dar keli bendraminčiai ir bičiuliai, visi drauge tuo metu studijuojantys Sorbonos universitete, nusprendė duoti skaistybės, neturto įžadus ir žygiuoti Jeruzalėn, o jei keliauti į Šventąją Žemę būtų neįmanoma, tuomet Romoje prašyti popiežiaus globos. Jie norėjo būti Kristaus mokslo skelbėjai, pasirengę vykti visur, kur pasiųs popiežius. 1540 metais popiežius patvirtino Jėzaus Draugijos regulą.

Kurdamas Jėzaus Draugiją, šv. Ignacas jos narius įpareigojo visuose darbuose degti troškimu tarnauti didesnei Dievo garbei - ad maiorem Dei gloriam. Jėzaus draugija nuo pat pradžių labai sparčiai augo ir plėtė savo veiklos akiračius. Kai vyko pirmoji jėzuitų kongregacija 1556 metais, tuoj pat po ordino steigėjo mirties, Draugijai priklausė jau apie tūkstantį narių. Po septynerių metų, sušaukus antrąją kongregaciją, ordino narių skaičius jau siekė tris su puse tūkstančio. Visoje ordino istorijoje pats didžiausiai narių skaičius - 36 tūkstančiai - buvo 1965 metais. Šiandien jų visame pasaulyje yra šiek tiek daugiau negu dvidešimt tūkstančių.

Jėzaus Draugija per visą savo veiklos istoriją visuomet buvo pirmosiose evangelizacijos eilėse; savo pašaukimą vykdė su pavyzdingu pasišventimu ir drausme, nesitraukė prieš pavojus, ištikimai tarnavo Dievui ir žmonėms, neretai - iki kraujo praliejimo. Ignaco įkurta vienuolija nuo pat pradžios taip pat pasižymėjo beveik kareiviška drausme ir operatyvumu. Galbūt dėl to, kad ir jos steigėjas prieš tapdamas kunigu, buvo karininkas. Jėzuitai, skirtingai negu kitų vienuolijų nariai duoda keturis įžadus: be trijų pagrindinių – skaistumo, klusnumo ir neturto, jei dar duoda ypatingo klusnumo popiežiui įžadą, o praktiškai tai reiškia, jog jie pirmieji siunčiami į tuos kraštus, ir į tas situacijas, kur nepalankios sąlygos, kur reikia, pasiruošimo, išsilavinimo, patirties, ryžto ir drauge diplomatiškumo. Kitas svarbus jėzuitų charizmos bruožas yra jų švietėjiška veikla. Šiuo metu visame pasaulyje jie vadovauja daugiau negu tūkstančiui mokyklų ir kelioms dešimtims universitetų. Romoje, tarp kelių Popiežiškųjų universitetų, did˛iausias yra jėzuitų vadovaujamas Grigaliaus universitetas. Turbūt nereikia priminti, kad ir Vilniaus universitetui šešioliktojo amžiaus pabaigoje pradžią davė būtent jėzuitai.

* * *

Kiek šiais laikais aktualus šv. Ignaco paliktas pavyzdys? Šia tema šv. Ignaco šventės proga Vatikano radijui duotame interviu kalbėjo maltietis jėzuitas tėvas Edward Mercieca, vadovaujantis Romoje, prie Jėzaus Draugijos generalinės kurijos veikiančiam šv. Ignaco dvasingumo centrui, besirūpinančiam šv. Ignaco Lojolos charizmos populiarinimu tarp pasauliečių.

Sakoma, kad kas 500 metų pasaulyje vyksta paradigminiai pasikeitimai, įvyksta struktūrinės krizės; keičiasi tie pagrindiniai atramos taškai, kurie šimtmečiais mums atrodė nepajudinamai tvirti – šeima, darbas, valstybė ir panašiai. Šie pasikeitimai verčia keisti ir mūsų požiūrį į pasaulį, mūsų mąstyseną ir veikimą. Šventasis Ignacas gyveno panašių permainų laikais, kaip ir dabartiniai, kuriais šiandien mes gyvename. Tai laikai, kuomet susiduria, viena šalia kitos gyvena ir neretai neišvengia sunkumų, tradicinė, modernioji ir postmodernioji kultūros. Kai Ignacas buvo tik vienerių metų, Kristupas Kolumbas atrado Ameriką. Ignaco bendraamžis Mikalojus Kopernikas pakeitė tuomet galiojusį kosmoso supratimą, įrodydamas, kad žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę. Martynas Liuteris 1517 metais paskelbė savo 95 tezes, kuriomis prasidėjo protestantiškoji reforma ir skilimas Bažnyčioje. Būtent tuo metu ir Ignacas, būdamas 25 – 26 metų išgyveno savo asmeninį atsivertimą. To sudėtingo atsivertimo patirtis, sudėta į „Dvasines pratybas“, yra tarsi Dievo atsakas į anų laikų dvasinę ir socialinę krizę. Ignaco dvasingumas – tai analizė ir sintezė. Neneigdamas kylančios naujos kultūros elementų, jis ragina visame kame gyventi su Dievo ir leisti jo vadovaujamiems.

Pasaulis – tai ne muziejus ir ne vitrina, į kurią turėtume tik žiūrėti, bet dirbtuvė, kurioje dirba pats Dievas. Jis mus kviečia padėti jam ir jo Sūnui. Ignacui žmogaus gyvenimas – tai ne laikas, skirtas kaupti nuopelnams ir laukti Dangaus, vengiant nuodėmių. Gyvenimas – tai ieškojimų metas, darbo ir vykdymo to, kas tarnauja Dievo garbei. Ignacas mus kviečia žiūrėti į pasaulį Švenčiausiosios Trejybės akimis. Jis neneigia ir neignoruoja pasaulio prieštaravimų, bet juos integruoja į dvasinę sintezę, susidedančią iš kontempliacijos, asmeninės iniciatyvos ir kūrybingumo, klusnumo ir bendrų projektų, intelektinio pasirengimo ir profesionalumo, tarnavimo vargšams ir atstumtiesiems, inkultūravimo ir visuotinumo, sudėtingų instrumentų naudojimo ir kartu tarnavimo ir nusilenkimo slėpiniui. Tai vienybės su Dievu ir tarnavimo žmogui dvasingumas.

Taip apie šv. Ignaco charizmą ir jos aktualumą šiandien Vatikano radijui duotame interviu kalbėjo jėzuitas tėvas Edward Mercieca. (jm)