Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia,
nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė
į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos.
Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur
pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats
žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad
kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro
brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos
kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite
žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki
tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti
visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės
pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“.
Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika
pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus
padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi
ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti
karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn
6, 1-15).
SVARBIAUSIAS ŽMOGUS
Visuomet, kai kalbama
apie Jėzaus stebuklus, visa kita gali pasirodyti nesvarbu ir nereikminga, nors kaip
tik tuose, sakytume, “antraeiliuose” tų įvykių dalyviuose ir slypi didžiausia mums
skirta pamoka.
Šiandien, klausantis duonos padauginimo stebuklo aprašymo, negalime
tylomis praeiti pro berniuką, kuris atidavė savo duonos kepalėlius ir žuvis, kad Jėzus
galėtų stebuklą padaryti.
Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės
duonos kepalėlius ir dvi žuvis…
Atrodytų tarsi prieš stebuklą yra
daroma inventorizacija. Išganytojas žvalgosi, kas ką turi ir ką gali atiduoti kitų
labui.
Suvokdamas savo krikščioniškąjį pašaukimą ir kiekvienas mūsų yra raginamas
patikrinti, ką turi ir kviečiamas tai skirti kitų labui.
Reikia pripažinti,
kad ne taip lengva priversti save objektyviai įvertinti savo “turtus”, o, jeigu tai
pavyksta, pradedame ieškoti preteksto atsitraukti nuo pareigos parodyti solidarumą
su kitais. Mes prieiname išvados, jog turime labai nedaug ir to praktiškai nepakanka
net mums patiems.
Mums padeda ir įsigalėjęs požiūris, jog mūsų galimybės aiškiai
per menkos, palyginus su kitų poreikiais ir todėl verčiau pasirūpinti savimi, vietoje
to, kad mūsų pagalbos praktiškai niekas nepajustų. Vardan to atsisakome duoti net
ir tai, kas įmanoma.
Žmogus nesupranta dovanos logikos: kad tik duodant pasiekiama
gausa. Mums nesuvokiamas Kristaus metodas, kuris juk, be jokios abejonės, galėjo sukurti
duoną ir nieko neturėdamas, tačiau jam buvo reikalinga žmogiškoji meilė.
Nėra
lengva suprasti, kad stebuklas prasidėjo tada, kai berniukas atidavė Jėzui tai, ko
gal nebūtų pakakę ir jam vienam, grįžtant namo iš tolimos kelionės.
Mes visi,
drauge su apaštalu Pilypu, turime gerai suvokti, jog stebuklo neįmanoma nupirkti už
du šimtus denarų ar net už dar didesnę, kad ir milijoninę, sumą. Stebuklas įvyksta,
kuomet atiduodame viską, ką turime.
Į tai, kas neįmanoma, einame ne apsiginklavę
savo turtais ir galimybėmis, bet tuo, ko jau neturime, ką sugebėjome dovanoti.
Šių
laikų pasaulyje žmogus pernelyg dažnai vengia asmeniškai įsijungti į kitų žmonių rūpesčius.
Visuomet
yra tokių, kurie, susiėmę už galvos, dejuoja, matydami kitų žmonių vargą, diskutuoja
tarpusavyje, rengia posėdžius ir rašo krūvas rezoliucijų ir rekomendacijų.
Todėl
kuomet Kristus leidžia mums suprasti, jog Jam reikalingi žmonės, sugebantys iš meilės
kitiems netekti galvos, pasirengę atverti savo širdį kitiems, kad Jis labiau vertina
ne patarimus duodančius ekspertus, o kiek naivokus, bet nuoširdžius žmones, pasirengusius
aukotis vardan kitų, mes bailiai traukiamės atgal.
Apsimetame, jog nesupratome,
kad Jėzus liepė susėsti ne mums, bet kitiems, kurie yra labiau pavargę.
Kaip
tik nuo tokio apsimetimo ir prasideda dauguma pasaulio nelaimių.