Artimieji Rytai. Viršūnių susitikimo Romoje rezultatai

Tarptautinės bendruomenės dėmesys ir toliau lieka sutelktas ties Artimųjų Rytų krize. Žinių agentūros REUTERS duomenimis, Libano pusėje žuvo mažiausiai 433 žmonės, beveik visi civiliai, o Izraelio – 51, iš jų beveik pusė civiliai. Trečiadienį Bint Jbeil mieste, Hezbollah kovotojų tvirtovėje, vyko pats aršiausias nuo konflikto pradžios susirėmimas tarp Izraelio kariuomenės ir radikalios šiitų organizacijos kovotojų. Mūšyje, pasak Izraelio kariuomenės radijo, žuvo mažiausiai 9 Izraelio kariai ir buvo daug sužeistų.

Tuo tarpu trečiadienį Romoje baigėsi viršūnių konferencija, skirta Artimųjų Rytų krizei. Joje dalyvavo didžiausių vakarų Europos valstybių, Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Artimųjų Rytų regiono valstybių diplomatijos vadovai, taipogi Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius, Pasaulio Banko direktorius ir Europos Sąjungos aukštasis atstovas užsienio politikai, iš viso 15 valstybių ir 3 tarptautinių organizacijų delegacijos.

Konferencijoje stebėtojo teisėmis dalyvavo ir Šventojo Sosto delegacija, vadovaujama arkivyskupo Giovanni Lajolo, Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretoriaus. Primename, kad tiek popiežiaus Benedikto XVI krizę Artimuosiuose Rytuose liečiančiuose pasisakymuose, tiek Šventojo Sosto diplomatijos veikime daugiausia dėmesio buvo skirta betarpiškam ugnies nutraukimui ir humanitarinei Libano žmonių būklei. Taipogi buvo pabrėžta Libano teisė į teritorinį integralumą ir suverenitetą, Izraelio teisė gyventi saugiai ir taikoje, palestiniečių teisė tūrėti savo valstybę ir nacionalines institucijas.

Trečiadienio pavakare buvo paskelbta bendra deklaracija, kuri susumavo Romos konferencijos rezultatus. Joje rašoma, jog tarptautinė bendruomenė, susirūpinusi civilių žmonių kančiomis, Libano civilinių infrastruktūrų sunaikinimu, daugybės žmonių priverstiniu namų palikimu, įsipareigoja suteikti skubią humanitarinę Libano žmonėms. Deklaracijoje sveikinamas Izraelio pareiškimas dėl humanitarinių koridorių Libane, įskaitant ir humanitarinę pagalbą gabenančių lėktuvų nusileidimą Beiruto oro uoste, atidarymo.

Deklaracijoje taipogi pareiškiama, jog Romos konferencijos dalyviai įsipareigoja skubiai veikti, kad būtų nutraukta ugnis ir prievarta Libane. Pabrėžiama, jog ugnies nutraukimas turi būti ilgalaikis.

Romos konferencijos dalyviai taipogi išreiškė įsitikinimą, jog viena iš pagrindinių saugumo Libane sąlygų yra pilnas Libano valdžios suverenitetas Libano teritorijoje. Tad tarptautinė bendruomenė turi padėti Libano vyriausybei šia linkme. Libaną turi kontroliuoti Libano karinės pajėgos, atitinkamai nevyriausybinės ginkluotų kovotojų grupės turi būti nuginkluotos. Šiuo punktu konferencijos dalyviai patvirtino anksčiau Jungtinių Tautų rezoliucijose (nr. 425, 426, 1559, 1680) išreikštas, bet neįgyvendintas nuostatas.

Toliau deklaracijoje pažymima, jog užtikrinti saugią aplinką Libano karinėms pajėgoms padės tarptautinės karinės pajėgos su Jungtinių Tautų Organizacijos mandatu.

Romos konferencijos dalyviai pareiškė, jog sušauks šalių donorių konferenciją, skirtą Libano ekonomikos atgaivinimui ir infrastruktūrų atstatymui.

Vyriausybinė Libano vystymosi ir rekonstrukcijos taryba viršūnių susitikimui Romoje pateikė oficialų raportą, kuriame Izraelio karinių veiksmų per pirmąsias 14 konflikto dienų civilinėms infrastruktūroms padaryta žala vertinama 2 milijardais dolerių. Izraelio oro ir artilerijos atakos sugriovė daugybę namų, tiltų, industrinių pastatų, suniokojo kelius, elektros, vandentiekio ir telekomunikacijų sistemas. Tai tik tiesioginiai nuostoliai, prie kurių reiktų dar pridėti virš milijardo dolerių pajamų, kurias Libanas būtų gavęs iš turizmo ir dar apie 600 milijonų, kurie taikos sąlygomis būtų surinkti mokesčių pavidalu.

Galiausiai susitikimo Romoje dalyviai taip pat sutarė, jog Artimųjų Rytų krizės sprendimas, norint pasiekti ilgalaikę taiką, turi būti regioninis.

Daug kas paskubėjo pareikšti nusivylimą Romos konferencijos rezultatais, mat joje iš Izraelio nebuvo pareikalauta nedelsiant nutraukti ugnį, o tik pažadėta veikti, kad kruvinas konfliktas būtų kuo greičiau numaldytas. Taip buvo suformuluota spaudžiant Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Nors ir Šventojo Sosto nuomone karinius veiksmus Libane reikia nedelsiant nutraukti, tačiau arkivyskupas Lajolo interviu Vatikano Radijui, kurį davė jau paskelbus galutinę Romos konferencijos deklaraciją, viršūnių susitikimą įvertino teigiamai. Jis pabrėžė tuos aspektus, kuriems viešoji nuomonė suteikė mažiau reikšmės, tačiau kurie dėlto yra nemažiau svarbūs. Visų pirma, tai tarptautinės bendruomenės dėmesys Artimųjų Rytų krizei ir konkretūs įsipareigojimai suteikti humanitarinę pagalbą, remti Libano suverenitetą, surengti Libano atstatymo klausimams skirtą donorų konferenciją, suformuoti tarptautines taikos palaikymo pajėgas.

Komentuodamas JAV vetuotą reikalavimą nedelsiant nutraukti ugnį, mat esą toks reikalavimas nebūtų buvęs išgirstas, realistiškas ir konkrečiai įgyvendinamas, Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius sukritikavo tokį realizmą. Anot jo, sąlygos ilgalaikei taikai Libane tikrai gali būti sukurtos kitomis priemonėmis, nei kad antpuoliais, per kuriuos žūva civiliai. Jei yra galimybė tuoj pat nutraukti tokius antpuolius, tada tai taipogi yra pareiga.

„Istorijos bėgyje Libanas pagarsėjo, kaip ta žemė, kur vienoje valstybėje darniai ir taikiai sugyvena skirtingos religijos ir konfesijos. Šventasis Sostas visomis turimomis priemonėmis sieks, - sakė arkivyskupas Lajolo, - kad Libanas vėl taptų tokiu Artimųjų Rytų „sodu“, kokiu buvo anksčiau“. (rk)