Popiežiaus paragintas visas katalikų pasaulis sekmadienį meldėsi už taiką Artimuosiuose
Rytuose. Pagrindinis šios ypatingosios maldos momentas buvo popiežiaus vadovauta sekmadienio
vidudienio malda, apie kurią jau kalbėjome vakardienos mūsų laidoje. Apie taiką sekmadienį
popiežius prabilo dar ir antrą kartą, po pietų lankydamasis netoli vietos, kur šiomis
dienomis jis atostogauja, esančioje Rhemes – Saint – Georges parapijoje. Užsukęs į
šv. Jurgiui dedikuotą parapijos bažnyčią, Šv. Tėvas vadovavo trumpai maldos už taiką
valandėlei ir jos metu pasakė iš anksto neparengtą kalbą:
Dabartinės dramatiškos
padėties Artimuosiuose Rytuose fone mus stebina šios sekmadienio liturgijoje
pateikiamos apaštalo Pauliaus Laiško Efeziečiams vizijos
grožis: Kristus yra mūsų taika. Jis sutaikė vienus su kitais,
žydus ir pagonis, suvienydamas juos savo Kūne. Kryžiaus auka jis savyje įveikė žmonių
susipriešinimą. Savo mirtimi jis nugalėjo priešiškumą ir mus visus suvienijo savojoje
taikoje.
Ši nuostabi vizija dar labiau mums stebina, kai matome
kaip labai ji skiriasi nuo pasaulio, kuriame gyvename. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo,
mus nelieka nieko kito kaip tik sušukti: Viešpatie, ką gi kalba tavo apaštalas?
Argi mes esame sutaikinti? Juk gi aiškiai matome, kad anaiptol nesame
sutaikinti. Kariauja krikščionys, musulmonai ir žydai. Pasaulyje vyksta karai,
visur pilna neapykantos ir smurto. Kur dingo tavo aukos veiksmingumas? Kur
gi yra ta taika, apie kurią mums kalba tavasis apaštalas?
Mes, žmonės, nesugebame
perprasti istorijos slėpinio, nesuprantame žmogaus slėpinio, kuris jam
leidžia tarti „ne“ Dievo taikai. Mes nesugebame suprasti Dievo ir žmogaus santykių
slėpinio, Dievo veikimo ir žmogaus atsako. Mums tai slėpinys. Tačiau
yra ir tam tikrų, Viešpaties duotųelementų, kurie viską paaiškina.
Pats Viešpats mums padeda suprasti, kad tas sutaikinimas, kad Viešpaties auka nebuvo
neveiksminga.
Žinome, kad yra visas tautas aprėpianti didžioji visuotinės Bažnyčios
bendrija, Eucharistinės bendrystės tinklas, peržengiantis valstybių
sienas, kultūrų, civilizacijų, tautų ir laikų ribas. Šita Kristaus kūno bendrija –
tai taikos salos, taikos pajėgos pasaulyje. Jei pažvelgsime į istoriją, pamatysime
didžiuosius artimo meilės šventuosius, kurie pasaulyje kūrė Dievo taikos oazes, kurie
įžiebdavo Viešpaties šviesą, kurie pajėgdavo sutaikinti žmones ir kurti taiką. Buvo
daugybė kankinių, kurie kentėdami už Kristų, davė taikos ir meilės liudijimą.
Matome,
kad šis sutaikintas pasaulis realiai egzistuoja, net jei tuo pat metu
realiai egzistuoja ir anas neramus pasaulis. Įsitikinę sutaikinto pasaulio
tikroviškumu, atidžiau panagrinėkime šventojo Pauliaus Laišką
Efeziečiams. Viešpaties pergalė yra jo kryžiaus auka. Jis nugalėjo ne
įkurdamas dar vieną naują imperiją, ne kitus naikinančia jėga; jis nugalėjo ne taip,
kaip dažniausiai žmonės įsivaizduoja pergalę, bet jis nugalėjo už mirtį stipresne
meile. Tai naujas Dievo pergalės būdas: smurtui jis nepriešpastatė dar didesnio smurto.
Smurtui jis pasipriešino visiškai kitaip: pasipriešino meile ir Kryžiumi. Tai nugalintis
Dievo nusižeminimas: meile, nes tik taip įmanoma, jis užkirto kelią smurtui. Tai lėta
pergalė, bet kartu tai vienintelis būdas įveikti blogį ir smurtą. Ir mes turime pasitikėti
šita dieviška pergalės metodika.
Pasitikėti – vadinasi aktyviai
dalyvauti šitoje dieviškoje meilėje, aktyviai dalyvauti šitame sutaikinimo darbe,
būti, Viešpaties žodžiais tariant, palaimintaisiais taikdariais, nes jie yra
tikrieji Dievo vaikai.
Turime, kiek tik jėgos leidžia, liudyti meilę
kenčiantiesiems, žinodami, kad Paskutiniojo Teismo Teisėjas save tapatina su kenčiančiaisiais.
Taigi, tai ką darome kenčiantiesiems, darome galutiniam mūsų gyvenimo Teisėjui. Labai
svarbu suprasti, kad būtent dabar, šią akimirką, mes galime nešti jo pergalę
į pasaulį, galime dalyvauti jo meilėje. Dabartinio pasaulio kultūrų ir religijų įvairovėje
daugelis jaučia pagundą sakyti: „Vardan pasaulio taikos ir santarvės tarp religijų
ir kultūrų geriau per daug nekalbėti apie krikščionybės specifiškumą, apie Jėzų, apie
Bažnyčią, apie sakramentus. Verčiau tebūnie pabrėžiama tik tai, kas yra visiems
bendra“. Netiesa. Būtent šią akimirką kai taip labai piktnaudžiaujama Dievo
vardu, mums reikia Dievo, kuris nugali savąja Kryžiaus auka, kuris nugali ne smurtu,
bet meile. Mums reikia Kristaus veido, kad pažintume tikrąjį Dievo veidą
ir galėtume nešti į dabartinį pasaulį susitaikinimą ir šviesą. Dėl to drauge su meile,
su meilės žinia, drauge su visu tuo ką gero galime padaryti kenčiantiesiems, turime
pasauliui liudyti ir Dievą, skelbti nukryžiuoto Dievo nesmurtingą pergalę. (jm)